Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezės apie šv. Chromatijų santrauka.

Tęsdamas katechezę apie Bažnyčios Tėvus ir kitas iškilias pirmųjų krikščionybės amžių figūras, šį trečiadienį bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkas popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie ketvirtojo amžiaus šiaurinės Italijos Akvilėjos vyskupą šventąjį Chromatijų.

Akvilėja buvo svarbus Vakarų Bažnyčios centras, ketvirtojo amžiaus dokumentuose minimas kartu su Roma ir Milanu. Akvilėjos bendruomenė savo ištikimybe ir kankinių herojiškumu pagarsėjo jau trečiojo amžiaus vidury ir ketvirtojo pradžioje kuomet valdant imperatoriams Decijui, Valerianui ir Dioklecianui krikščionys buvo žiauriai persekiojami. Šiame šiaurinės Italijos mieste, prie Adrijos jūros, 381 metais buvo taip pat sušauktas sinodas, į kurį susirinkę 35 vyskupai, vadovaujantys bendruomenėms Galijoje, Italijoje ir Šiaurės Afrikoje, dar kartą svarstė kaip priešintis Arijaus erezijos plitimui. Šv. Jeronimas, gimęs netoliese esančioje Dalmatijoje ir gerai žinantis Akvilėjos Bažnyčios uolumą, apie šios bendruomenės narius rašė, jog jie yra „tamquam chorus beatorum“ – „tarsi palaimintųjų choras“. Jeronimas taip pat asmeniškai pažinojo ir Akvilėjos vyskupą Chromatijų bei jo šeimą. Viename savo laiškų Jeronimas Chromatijaus motiną lygina su Evangelijose minima pranaše Ona, jo seseris – su Kristaus palyginimo išmintingomis mergaitėmis, o brolį Euzebijų su jaunuoju Samueliu.

Chromatijus gimė Akvilėjoje apie 345 metus. Buvo įšventintas diakonu, vėliau – kunigu, o 388 metais buvo išrinktas savo gimtojo miesto vyskupu. Vyskupo šventimus jam suteikė garsusis amžininkas Milano vyskupas Ambraziejus. Tapęs ganytoju, Chromatijus ėmėsi uolios sielovadinės veiklos visoje savo didžioje vyskupijoje, kuriai priklausė dalis šiaurinės Italijos, dabartinė Bavarija, Šveicarija, Austrija, Slovėnija ir dalis Vengrijos. Chromatijaus valdymo laikais šią klestinčią Bažnyčia ištiko ir skaudžios negandos – gotų ir hunų įsiveržimas į Imperijos žemes. Barbarai plėšė turtus, žudė žmonės, sunaikino taip vyskupo biblioteką, kurioje buvo saugomi pirmųjų krikščionybės amžių raštijos lobiai. Buvo sunaikinti taip pat ir paties vyskupo Chromatijaus raštai. Ir tik vėliau, kruopščių studijų dėka pasisekė atkurti dalį jo palikimo, nustačius, jog kai kurių šventiesiems Ambraziejui, Jeronimui ar Augustinui priskiriamų tekstų autorius buvo Chromatijus.

Šv. Chromatijaus raštuose vyrauja Švenčiausiosios Trejybės slėpinio, Šventosios Dvasios ir Kristaus dieviškosios ir žmogiškosios prigimties temos. Rašydamas apie Kristaus dievišką ir žmogišką prigimtį, Chromatijus neišvengiamai susiduria ir su šiek tiek vėliau visuotiniu mastu nagrinėta Marijos vaidmens ir statuso tema. Chromatijaus raštų kalba lengva, skirta visų pirma tikinčiųjų bendruomenei. Nors pats puikiai mokėjo oficialią lotynų kalbą, į savo tekstus Chromatijus įtraukdavo ir liaudiškus išsireiškimus bei terminus.

Baigdamas katechezę, Popiežius linkėjo, kad šito uolaus ganytojo ir Bažnyčios mokytojo pavyzdys, būtų paskata ir padrąsinimas dabartiniams krikščionims. Tai ypač aktualu šiomis dienomis, kai gyvename ypatingą maldos metą - Adventą. (jm)