Pirmosios reakcijos į popiežiaus Benedikto XVI antrąją encikliką „Spe salvi – Išgelbėti viltimi“

Praėjusį penktadienį, lapkričio 30 dieną, popiežius Benediktas XVI pasirašė savo antrąją encikliką „Spe salvi – Išgelbėti viltimi“. Tuoj pat pasirodė pirmosios reakcijos.

Plačių atgarsių enciklika susilaukė sekuliarioje Italijos spaudoje, tradiciškai jautrioje popiežiaus žodžiams ir veiksmams.

Nacionalinis dienraštis „La Repubblica“ publikavo dvi reakcijas, kurių autoriai yra Joaquin Navarro-Vals ir Massimo Cacciari. Jei pirmasis yra buvęs ilgametis Vatikano spaudos salės atstovas, tai antrasis yra kairių pažiūrų filosofas, ilgus metus buvęs Italijos komunistų partijos narys, vėliau perėjęs prie labiau nuosaikių centro kairės pažiūrų.

Navarro-Vals akcentavo vilties temos pasirinkimą. Viena vertus, vilties trūkumas, nepasitikėjimas ateitimi yra nuolatinis egzistencialistinis žmogaus gundymas ir išbandymas. Juk esame trapūs ir mirtingi. Antra vertus, viltis ir optimizmas, neviltis ir pesimizmas yra ne tik egzistencialistiniai jausmai, bet taip pat kultūriškai suformuotos nuostatos. Popiežiaus enciklika analizuoja šią kompleksišką tematiką ir išdėsto perspektyvą, kurioje krikščioniškas tikėjimas į teisingą ir mylintį Dievą ne tik tampa vilties šaltiniu egzistenciniame lygmenyje, bet taip pat etine žmogiškos laisvės, mokslo progreso, politikos dimensija, būtina tam, kad laisvė, mokslas ir politika neatsigręžtų prieš patį žmogų. Šventasis Tėvas savo analizėje akcentuoja, kad Apšvieta, marksizmas ir daugiau ar mažiau visa modernioji epocha savo optimizmą ir viltį grindė mokslo pasiekimais ir tikėjimu progresu, tačiau toks pagrindas pasirodė esąs nepakankamas.

Tuo tarpu Massimo Cacciari, pripažinęs, jog radęs enciklikoje daug įdomių įžvalgų, kurios gali tapti naudingomis diskusijoms ir įsigilinimui, kritikavo joje pateiktą marksizmo ir Apšvietos analizę, kuri, anot jo yra pernelyg supaprastinta.

Būtent marksizmo ir Apšvietos analizė, o ne teologinės įžvalgos, buvo daugelio sekuliarios spaudos komentatorių dėmesio centre. Kairias pažiūras atstovaujantis dienraštis „L‘Unità“ išspausdino keletą komentarų, kurių rūpestis yra būtent Apšvietos idealų apgynimas. Pagrindiniame Romos universitete „La Sapienza“ šiuolaikinę istoriją dėstantis Lucio Villari interviu apie encikliką „Spe salvi“ stengėsi pabrėžti, jog būtent Apšvieta pačiai katalikų Bažnyčiai padėjo suprasti ir įvertinti proto ir laisvės vertybes, kurias ji, ypač prasidėjus reakcijai prieš protestantizmą, stengėsi varžyti. Profesorius Villari sutiko, jog pernelyg didelis pasitikėjimas mokslu gali apkartinti šiuolaikinio žmogaus laisvę, tačiau pabrėžė, jog religiškai pagrįsta viltis nėra vienintelis pasirinkimas. Lygiai taip pat galima remtis integraliu humanizmu motyvuota pasaulietiška viltimi.

Kitame nacionaliniame dienraštyje „Corriere della Sera“ buvo išspausdintas pokalbis su Giovanni Reale, toli už Italijos ribų žinomu antikinės filosofijos tyrinėtoju. Anot jo, tie kurie mano, jog enciklika yra nukreipta prieš mokslą ar protą, nieko nesuprato. Popiežius nepasmerkia nei proto, nei laisvės, nei mokslo, tačiau kritikuoja piktnaudžiavimą jais. Pavyzdžiui mokslo tapimą stabu, peržengiant savo specifines ribas ir pretenduojant tapti absoliutu (scientizmą). Filosofas taip pat priminė, kad popiežiaus įžvalgos nūdienos intelektualiniame pasaulyje nėra išimtis. Antai, gerai žinomas sociologas Zigmunt Bauman, kuris yra netikintis, taip pat yra teigęs, jog tokia laisvė, kaip ji suprantama šiandien, daro žmogų nelaimingu.

Dienraščio „Il Manifesto“, Italijos komunistų tribūnos, apžvalgininkės pateiktoje analizėje enciklikos „Spe salvi“ tikslas yra sekuliarizmo ir modernybės kritika, tiesa, einanti kartu su moderniosios krikščionybės auto-kritika. Popiežiaus Ratzingerio pastangos yra nukreiptos į vilties ir išganymo kolektyvinės ir bendruomeninės dimensijos sugrąžinimą, neapsiribojant tik individualiu lygmeniu. Sugrąžinus šią kolektyvinę dimensiją, krikščionybė vėl įgautų sugebėjimą formuoti „naują visuomenę“, dabartį – tad ir ateitį. Tačiau dienraščio apžvalgininkės akyse tokia programa ir toks krikščionybės vaidmens išskyrimas yra globalaus pasaulio, dialogo su kitais tikėjimais ir kultūromis baimės ženklas.

Dar kito, didžiausių Italijos dienraščių trijulei priklausančio dienraščio „La Stampa“ apžvalgininko pastabose taip pat atkreiptas dėmesys į krikščioniškos vilties išskirtinumo pabrėžimą popiežiaus enciklikoje – ji vienintelė gali atsilaikyti prieš visus nusivylimus, nes remiasi krikščionių Dievu. Krikščioniška viltis remiasi prisikėlimo įvykiu, o krikščionių pasitikėjimas dėl ateities keičia jau ir dabartį. Apžvalgininkas pabrėžė „vakarietišką“ enciklikos pobūdį: jos tematikos yra aktualios Vakarų Europoje gimusiai kultūrai ir joje gyvenantiems katalikams. Tačiau kaip jas priims ir supras du trečdaliai katalikiško pasaulio, kuris nepriklauso Vakarams?

„La Stampa“ išspausdino taip pat ir žinomo italo filosofo Gianni Vattimo komentarą, pasak kurio enciklikoje per daug kritikos modernybei ir per mažai auto-kritikos. Filosofo nuomone, krikščioniškos vilties pabrėžimas ir pasaulietiškos vilties kritika sudaro įspūdį, jog tokia tikėjimui teikiama pirmenybė gali baigtis pasyviu abejingumu.

Tačiau prancūzų dienraščio „Le Monde“ komentatorius perspėja savo skaitytojus vengti enciklikos argumentacijos redukcijos į progreso, mokslo ir ateizmo kritiką, suprantamą kaip tiesioginis ir betarpiškas pasmerkimas. Tai, kad enciklikoje, kurioje greta kritikos Marksui popiežius remiasi T. Adorno ir H. Horkcheimer pastabomis, nors šie buvo „neomarksizmui“ priskiriamos Frankfurto mokyklos mąstytojai, rodo, jog toks supaprastinimas būtų neteisingas. Anot prancūzų apžvalgininko, tikrasis popiežiaus Benedikto siekis yra atsakymų į klausimus apie teisingumą, kančią ir gyvenimo po mirties ieškojimą.

Šventojo Sosto interneto svetainėje enciklika „Spe salvi – Išgelbėti viltimi“ yra publikuota 8 kalbomis: http://www.vatican.va/holy_father/benedict_xvi/encyclicals/index_en.htm

(rk)