„Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis
prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos,
kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė,
taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. Tuomet du bus kartu lauke,
ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus
paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų
Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties
valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl
ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.
(Mt 24, 37–44)
GYVENIMO ŠVIESA (Mons. Adolfas Grušas)
Budėjimas
– tai pagrindinė evangelisto Mato užrašytos ilgos ir sudėtingos Jėzaus eschatologinės
kalbos tema. Kaip tik tuo turi pasižymėti kiekvieno krikščionio gyvenimas, tačiau
Išganytojas, kalbėdamas apie pasaulio pabaigą, pirmiausia prisimena Nojaus amžininkus,
kaip netinkamo elgesio pavyzdį.
Dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami,
valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė vaikus iki pat dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, kai
užėjo tvanas ir visus nusinešė…
Viešpats nekalba apie žuvusiųjų kaltę, kurią
mini Pradžios knyga, sakydama, kad jie buvo nubausti už savo nedorą elgesį ir žemėje
sėjamą prievartą.
Jėzaus lūpose viskas suvedama į vieną vienintelę kaltę: jie
taip elgėsi „nieko nenumanydami“, vadinasi, nekreipdami jokio dėmesio į tai, kas vyksta
pasaulyje. Jie buvo abejingi, išsiblaškę, neatidūs.
Jie „nieko nenumanė“ apie
tai, kas iš tiesų dedasi aplink juos.
Panašūs dalykai gali atsitikti ir mūsų
gyvenime.
Mes nedarome nieko blogo… viskas normalu, viskas tvarkinga…
Valgome
ir geriame. Mus nušviečia laimės iliuziją nešantis televizorių ekranų spinduliavimas.
Užsiimame verslu. Aptariame kitų žmonių elgesį. Einame į sutartus susitikimus. Svarstome,
kaip geriau praleisti atostogas. Rengiame šventes. Vartome laikraščius. Užmetame akį
į tos dienos horoskopą…
…Ir drauge tuo pat metu „nieko nenumanome“ apie esminius
dalykus.
Negalvojame, kad po kasdienybės paviršutiniškumo luoba slypi kita
tikrovė.
Nemėginame suvokti, kad kai kurie veiksmai turi vertę amžinybėje.
Neįtariame,
kad kai kurie susitikimai gali būti paskutiniai.
Nepamąstome, jog pats svarbiausias
ir nebepakeičiamas mūsų elgesio įvertinimas įvyks ne kažkada, bet vyksta dabar.
Nerandame
laiko pagalvoti, kad gyvenimą galima nugyventi ir kitaip.
Iš tiesų budėjimu
galima pavadinti ir sugebėjimą įžvelgti, jog po pažįstamu įprastumu slypi kažkas nuostabaus,
lemiamo, nelaukto.
Krikščionis į jį supantį pasaulį turi žvelgti, kaip į šventą
paslaptį, kurią būtina atskleisti ir kuriai būtina skirti savo gyvenimą.
Krikščionis
turi nepaprastą galimybę išgirsti slaptingą Dievo kvietimą, skambantį pačiuose paprasčiausiuose
darbuose, įžvelgti Jo meilės ženklus pačiuose nereikšmingiausiuose dalykuose.
Jei
atidžiai skaitome Evangeliją, nesunkiai pastebėsime, kad paskutinių dienų laukimas
niekuomet neatskiriamas nuo kvietimo garbingai gyventi savo gyvenimą.
Tada
ir paskutinė diena reiškia ne beviltišką katastrofą, o visų Dievo pažadų išsipildymą.
Antrajame
šio sekmadienio Mišių liturgijos skaitinyje girdime apaštalo Pauliaus įspėjimą: Išmušė
valanda jums pabusti iš miego.
Naktis, iš kurios esame kviečiami išeiti, kaip
tik ir yra bespalvis, nereikšmingas, beskonis, banalus gyvenimas.
Išmušė laikas,
kai nebegalime leistis liūliuojami savo patogių įpročių.
Reikia nusikratyti
sunkios blogio naštos, neleidžiančios žengti Dievo nubrėžtu keliu, prietemos, temdančios
mūsų žvilgsnį.
Mes esame kviečiami į šviesą: švelnią šviesą, sklindančią iš
Betliejaus, ir spindulingą, pasiekiančią mus nuo garbėje ateinančio Viešpaties.