Pirmas Advento sekmadienis

„Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“. (Mt 24, 37–44)

GYVENIMO ŠVIESA (Mons. Adolfas Grušas)

Budėjimas – tai pagrindinė evangelisto Mato užrašytos ilgos ir sudėtingos Jėzaus eschatologinės kalbos tema. Kaip tik tuo turi pasižymėti kiekvieno krikščionio gyvenimas, tačiau Išganytojas, kalbėdamas apie pasaulio pabaigą, pirmiausia prisimena Nojaus amžininkus, kaip netinkamo elgesio pavyzdį.

Dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė vaikus iki pat dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė…

Viešpats nekalba apie žuvusiųjų kaltę, kurią mini Pradžios knyga, sakydama, kad jie buvo nubausti už savo nedorą elgesį ir žemėje sėjamą prievartą.

Jėzaus lūpose viskas suvedama į vieną vienintelę kaltę: jie taip elgėsi „nieko nenumanydami“, vadinasi, nekreipdami jokio dėmesio į tai, kas vyksta pasaulyje. Jie buvo abejingi, išsiblaškę, neatidūs.

Jie „nieko nenumanė“ apie tai, kas iš tiesų dedasi aplink juos.

Panašūs dalykai gali atsitikti ir mūsų gyvenime.

Mes nedarome nieko blogo… viskas normalu, viskas tvarkinga…

Valgome ir geriame. Mus nušviečia laimės iliuziją nešantis televizorių ekranų spinduliavimas. Užsiimame verslu. Aptariame kitų žmonių elgesį. Einame į sutartus susitikimus. Svarstome, kaip geriau praleisti atostogas. Rengiame šventes. Vartome laikraščius. Užmetame akį į tos dienos horoskopą…

…Ir drauge tuo pat metu „nieko nenumanome“ apie esminius dalykus.

Negalvojame, kad po kasdienybės paviršutiniškumo luoba slypi kita tikrovė.

Nemėginame suvokti, kad kai kurie veiksmai turi vertę amžinybėje.

Neįtariame, kad kai kurie susitikimai gali būti paskutiniai.

Nepamąstome, jog pats svarbiausias ir nebepakeičiamas mūsų elgesio įvertinimas įvyks ne kažkada, bet vyksta dabar.

Nerandame laiko pagalvoti, kad gyvenimą galima nugyventi ir kitaip.

Iš tiesų budėjimu galima pavadinti ir sugebėjimą įžvelgti, jog po pažįstamu įprastumu slypi kažkas nuostabaus, lemiamo, nelaukto.

Krikščionis į jį supantį pasaulį turi žvelgti, kaip į šventą paslaptį, kurią būtina atskleisti ir kuriai būtina skirti savo gyvenimą.

Krikščionis turi nepaprastą galimybę išgirsti slaptingą Dievo kvietimą, skambantį pačiuose paprasčiausiuose darbuose, įžvelgti Jo meilės ženklus pačiuose nereikšmingiausiuose dalykuose.

Jei atidžiai skaitome Evangeliją, nesunkiai pastebėsime, kad paskutinių dienų laukimas niekuomet neatskiriamas nuo kvietimo garbingai gyventi savo gyvenimą.

Tada ir paskutinė diena reiškia ne beviltišką katastrofą, o visų Dievo pažadų išsipildymą.

Antrajame šio sekmadienio Mišių liturgijos skaitinyje girdime apaštalo Pauliaus įspėjimą: Išmušė valanda jums pabusti iš miego.

Naktis, iš kurios esame kviečiami išeiti, kaip tik ir yra bespalvis, nereikšmingas, beskonis, banalus gyvenimas.

Išmušė laikas, kai nebegalime leistis liūliuojami savo patogių įpročių.

Reikia nusikratyti sunkios blogio naštos, neleidžiančios žengti Dievo nubrėžtu keliu, prietemos, temdančios mūsų žvilgsnį.

Mes esame kviečiami į šviesą: švelnią šviesą, sklindančią iš Betliejaus, ir spindulingą, pasiekiančią mus nuo garbėje ateinančio Viešpaties.

Reikia tik išdrįsti ją pamatyti…