Europos Vyskupų Konferencijų taryba (CCEE) analizavo religinio ugdymo mokyklose padėtį
Europos Vyskupų Konferencijų tarybos mokyklos komisija kartu su Italijos Vyskupų Konferencija
atliko religinio ugdymo Europos mokyklose situacijos analizę, kurios rezultatai buvo
pristatyti šią savaitę Romoje vykusiame simpoziume. Tyrimas buvo pradėtas dar 2005
metais, siekiant atskleisti skirtumus ir panašumus 35 Europos valstybių teisinės ir
švietimo sistemų religinio ugdymo srityje, tačiau galutiniai duomenys surinkti iš
29 šalių.
Pasak Europos Vyskupų Konferencijų tarybos generalinio sekretoriaus
mons. Aldo Giordano, padarytas tyrimas parodė esamų situacijų įvairovę Europoje. Įvairovę
nulemia paties Europos kontinento religinių patirčių įvairovė, tai yra, kai kuriose
šalyse dauguma gyventojų yra katalikai, protestantai, ortodoksai, musulmonai arba
deklaruoja nepripriklausymą jokiai konfesijai arba šalyse yra dvi lygiavertės konfesijos.
Taip pat egzistuoja akivaizdūs skirtumai teisinėse sistemose: vienose šalyse religinis
ugdymas yra reguliuojamas konkordato, kitose susitarimų su Šventuoju Sostu ar Vyskupų
konferencija, dar kitose – konstitucijos ar valstybės švietimo įstatymų. Be kita ko,
religinis ugdymas mokyklose gali būti privalomas, laisvai pasirenkamas tarp kelių
dėstomų dalykų arba neprivalomas. Pavyzdžiui, Austrijoje, Kipre ir Vokietijoje religinis
ugdymas yra privalomas, nors yra palikta galimybė gauti leidimą nelankyti šiuo dalyko;
tuo tarpu Belgijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje yra vienas iš pasirenkamų dalykų;
o Italijoje, Airijoje ir Vengrijoje yra neprivalomas dalykas.
Mons. Aldo Giordano
mano, jog religinis ugdymas mokyklose yra būtinas, norint suvokti tautos žmonių identitetą,
kultūrą, veiklą. Religija taip pat atsako į svarbiausius paties žmogaus sampratos,
gyvenimo prasmės, bendro sugyvenimo klausimus ir yra studijų objektas. Tačiau Europoje
plinta nepalankumas ir įtarumas religinio ugdymo atžvilgiu.
Klabant apie koks
turėtų buti religinis ugdymas, Europos Vyskupų Konferencijų taryba mano, anot jos
generalinio sekretoriaus, kad geriausias pasirinkimas yra konfesinis, pagal tai, kokią
religiją išpažįsta dauguma šalies gyventojų, nes būtent ji labiausiai įtakojo šalies
kultūros bei identiteto formavimąsi. Tačiau, pastebi mons. Giordano, pasirinkimas
kažkurios konfesijos turi leisti likti atviriems taip pat kitoms konfesijoms ir religijoms,
etikai ir tiems, kurie netiki.
Galiausiai kyla klausimas: kas turėtų dėstyti
religinio ugdymo dalykus mokyklose? Mons. Giordano teigia, jog religinis ugdymas yra
toks pats dalykas, kaip ir visi kiti dėstomi dalykai. Religinis ugdymas nėra katechezė,
bet tai mokslas, kuris studijuoja religiją. Yra reikalingi atitinkamai pasiruošę mokytojai,
bet tuo pačiu ir asmeniškai dalyvaujantys tikėjimo patirtyje. Todėl yra teisinga,
jog Bažnyčia suteikia pripažinimą dėl mokytojų tinkamumo ir duoda kanoninį siuntimą.
Kaip
jau minėjome ankstesnėse mūsų programos laidose, lapkričio 20 d. buvo paskelbtas Katalikiškojo
auklėjimo kongregacijos dokumentas „Ugdymas katalikiškoje mokykloje – bendra vienuolių
ir katalikų pasauliečių misija“. Dokumentas svarsto katalikiškosios mokyklos užduotį
tarnauti bažnytinei bendrystei ir pateikia Šios užduoties vykdymo gaires. Kiekviena
mokykla, o ypač katalikiškoji, privalo jaunai kartai suteikti solidų auklėjimą, paremtą
tvirtomis moralinėmis vertybėmis. Taigi, katalikiška mokykla tarnauja ne tik visuomenės
labui, bet taip pat vykdo ir bažnytinę tarnystę, nes Bažnyčia visų pirma yra bendruomenė.
(kl)