Popiežiaus Benedikto XVI enciklika „Spe salvi“. Kardinolo G. Cottier komentaras
Naująją popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Spe salvi“ spaudos konferencijoje Vatikane
komentavo taip pat kardinolas Georges Cottier O.P., popiežiaus namų teologas emeritas,
savo analizėje pabrėžęs kai kuriuos istorinius – filosofinius enciklikos aspektus.
Šv.
Augustinas, dažnai minimas popiežiaus enciklikoje, - sakė kardinolas Cottier, - išryškino
antropologinį paradoksą, jo pavadintu „docta ignorantia – mokytu nežinojimu“: jaučiamės
esame stumiami linkt kažko, ko nepažįstame ir tai yra esminė žmogaus būsena. Tam „nepažįstamam
kažkam“ krikščioniškoje tradicijoje buvo duotas „amžinojo gyvenimo“ vardas, o pats
„stūmimas“ yra pavadintas „viltimi“.
Tačiau moderniaisiais laikais krikščioniška
viltis buvo ne kartą kritikuota ir savaip interpretuota. Tai esąs, pasak vienų, grynas
individualizmas: palikęs pasaulį jo vargams krikščionis užsidaro savo privačiame amžinajame
gyvenime.
Popiežius enciklikoje atsako į šį priekaištą. Palaimintasis gyvenimas
yra gyvenimas su Dievu ir tuo pat metu priklausymas tautai, kuri vadovaujasi artimo
meilės įsaku. Tad krikščionis nėra uždaras „aš“, tačiau yra „mes“. Krikščioniška palaimintojo
gyvenimo vizija yra nukreipta į tikrovę, esančią „už“ šio pasaulio, tačiau būtent
dėl to domisi ir šiuo pasauliu. Konkretūs pavyzdžiai yra didžios krikščionių asmenybės
ir vienuolijos, kurios, kaip rodo istorija, anaiptol „nebėgo“ iš pasaulio.
Tačiau
kaip gimė mintis, kad krikščioniškas išsigelbėjimo ieškojimas yra egoistiškas ir netarnaujantis
kitiems? Enciklikoje atsakymui į šį klausimą skirta nemažai vietos, parodant kai kurių
pradinių modernizmo branduolių evoliuciją.
Vienas iš pirmųjų modernizmo liudininkų
yra Francis Bacon, „Novum Organum“ (1620) autorius, kuris, remdamasis moksliniais
ir techniniais pasiekimais, išreiškia visiškai naują savimonę, kurioje žmogus, remdamasis
mokslo menais, yra pajėgus dominuoti gamtą. Ši naujovė turi ir teologinių pasekmių:
žmogaus gebėjimas dominuoti gamtą, kuris buvo prarastas per gimtąją nuodėmę, dabar
yra atstatytas.
Taigi, prarastas rojus bus atgautas dėka naujų mokslo teikiamų
poveikio pasauliui galimybių. Koks vaidmuo paliekamas tikėjimui? Jis nepaneigiamas,
tačiau paprasčiausiai nukeliamas į kitą lygį ir tampa nebereikšmingu „šio“ pasaulio
klausimams. Šie pokyčiai nulėmė savo laiku krikščioniško tikėjimo ir vilties krizę
bei pasiūlė naują vilties formą, kurią galima pavadinti „tikėjimu progresu“, nukreiptu
į „žmogaus karalystę“.
Tikėjimas progresu tapo vis stipresniu modernybės įsitikinimu.
Galima sakyti, modernybė krikščionišką viltį pakeitė tikėjimu progresu. Tikėjimas
progresu apima taipogi proto ir laisvės kategorijas. Juk progresas – tai vis augantis
proto valdymas, o tuo pat metu – suvaržymų peržengimas, taigi, išsilaisvinimas, ėjimas
į tobulą laisvę. Abi šios sąvokos, kaip vėliau parodė istorija, savyje tūrėjo nepaprasto
revoliucinio potencialo, kuris ypač matomas Prancūzijos revoliucijoje (1789) ir Rusijos
revoliucijoje (1917).
Juk Apšvietos Europoje Prancūzijos revoliucija buvo suvokiama
kaip proto ir laisvės karalystės politinis įtvirtinimas. Panašiai ir Markso revoliucijos
projekto pamatuose atrandame tikėjimą progresu, manymą, kad sugriovus kapitalistinės
sistemos prielaidas visuomenė pasieks „išsigelbėjimą“.
Tačiau Marksas, pažymima
enciklikoje, pateikęs skvarbią analizę ir aiškiai numatęs kaip realizuoti radikalų
visuomenės pokytį, padarė pamatinę klaidą: užmiršo, kad žmogus visada išlieka žmogumi,
kad laisvė tiek gėriui, tiek blogiui neišnyksta. Jo didžioji klaida buvo materializmas,
leidęs jam manyti, kad tinkamai pertvarkius ekonominį lygmenį, visą kita išsispręs
savaime.
Tačiau tiek abiejų revoliucijų baigtis, tiek mokslas, sukūręs tokį
ankščiau neegzistavusį blogį kaip branduolinė bomba, parodė, jog mokslo varomas progresas
yra nepakankamas. Lygiagrečiai su mokslu turi eiti etinė formacija, etinis reguliavimas,
kitaip „progresas“ gali tapti „grėsme“ asmeniui ir jo pasauliui. Tenka vėl iš naujo
kelti klausimą apie vilties, proto ir laisvės pamatus tiek pačiai modernybei, tiek
dabartinei krikščionybei.
Ką šioje perspektyvoje sako popiežiaus Benedikto
enciklika? Tai, kad tikėjimas gali tapti progreso, proto ir laisvės etine dimensija,
suteikiant jiems ne tik matą ir siekį, bet ir neužsidarymą savyje. Pasak kardinolo
Cottier, šis popiežiaus Benedikto XVI pasiūlymas yra iš tiesų didžiulis iššūkis krikščionių
apmąstymams, kuris savaime nubraukia fideizmo galimybę (t.y., manymu, kad tikėjimo
dalykuose galima atsisakyti intelektinių pastangų). (rk)