2007-11-30 18:21:22

Popiežiaus Benedikto XVI enciklika „Spe salvi“. Kardinolo G. Cottier komentaras


Naująją popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Spe salvi“ spaudos konferencijoje Vatikane komentavo taip pat kardinolas Georges Cottier O.P., popiežiaus namų teologas emeritas, savo analizėje pabrėžęs kai kuriuos istorinius – filosofinius enciklikos aspektus.

Šv. Augustinas, dažnai minimas popiežiaus enciklikoje, - sakė kardinolas Cottier, - išryškino antropologinį paradoksą, jo pavadintu „docta ignorantia – mokytu nežinojimu“: jaučiamės esame stumiami linkt kažko, ko nepažįstame ir tai yra esminė žmogaus būsena. Tam „nepažįstamam kažkam“ krikščioniškoje tradicijoje buvo duotas „amžinojo gyvenimo“ vardas, o pats „stūmimas“ yra pavadintas „viltimi“.

Tačiau moderniaisiais laikais krikščioniška viltis buvo ne kartą kritikuota ir savaip interpretuota. Tai esąs, pasak vienų, grynas individualizmas: palikęs pasaulį jo vargams krikščionis užsidaro savo privačiame amžinajame gyvenime.

Popiežius enciklikoje atsako į šį priekaištą. Palaimintasis gyvenimas yra gyvenimas su Dievu ir tuo pat metu priklausymas tautai, kuri vadovaujasi artimo meilės įsaku. Tad krikščionis nėra uždaras „aš“, tačiau yra „mes“. Krikščioniška palaimintojo gyvenimo vizija yra nukreipta į tikrovę, esančią „už“ šio pasaulio, tačiau būtent dėl to domisi ir šiuo pasauliu. Konkretūs pavyzdžiai yra didžios krikščionių asmenybės ir vienuolijos, kurios, kaip rodo istorija, anaiptol „nebėgo“ iš pasaulio.

Tačiau kaip gimė mintis, kad krikščioniškas išsigelbėjimo ieškojimas yra egoistiškas ir netarnaujantis kitiems? Enciklikoje atsakymui į šį klausimą skirta nemažai vietos, parodant kai kurių pradinių modernizmo branduolių evoliuciją.

Vienas iš pirmųjų modernizmo liudininkų yra Francis Bacon, „Novum Organum“ (1620) autorius, kuris, remdamasis moksliniais ir techniniais pasiekimais, išreiškia visiškai naują savimonę, kurioje žmogus, remdamasis mokslo menais, yra pajėgus dominuoti gamtą. Ši naujovė turi ir teologinių pasekmių: žmogaus gebėjimas dominuoti gamtą, kuris buvo prarastas per gimtąją nuodėmę, dabar yra atstatytas.

Taigi, prarastas rojus bus atgautas dėka naujų mokslo teikiamų poveikio pasauliui galimybių. Koks vaidmuo paliekamas tikėjimui? Jis nepaneigiamas, tačiau paprasčiausiai nukeliamas į kitą lygį ir tampa nebereikšmingu „šio“ pasaulio klausimams. Šie pokyčiai nulėmė savo laiku krikščioniško tikėjimo ir vilties krizę bei pasiūlė naują vilties formą, kurią galima pavadinti „tikėjimu progresu“, nukreiptu į „žmogaus karalystę“.

Tikėjimas progresu tapo vis stipresniu modernybės įsitikinimu. Galima sakyti, modernybė krikščionišką viltį pakeitė tikėjimu progresu. Tikėjimas progresu apima taipogi proto ir laisvės kategorijas. Juk progresas – tai vis augantis proto valdymas, o tuo pat metu – suvaržymų peržengimas, taigi, išsilaisvinimas, ėjimas į tobulą laisvę. Abi šios sąvokos, kaip vėliau parodė istorija, savyje tūrėjo nepaprasto revoliucinio potencialo, kuris ypač matomas Prancūzijos revoliucijoje (1789) ir Rusijos revoliucijoje (1917).

Juk Apšvietos Europoje Prancūzijos revoliucija buvo suvokiama kaip proto ir laisvės karalystės politinis įtvirtinimas. Panašiai ir Markso revoliucijos projekto pamatuose atrandame tikėjimą progresu, manymą, kad sugriovus kapitalistinės sistemos prielaidas visuomenė pasieks „išsigelbėjimą“.

Tačiau Marksas, pažymima enciklikoje, pateikęs skvarbią analizę ir aiškiai numatęs kaip realizuoti radikalų visuomenės pokytį, padarė pamatinę klaidą: užmiršo, kad žmogus visada išlieka žmogumi, kad laisvė tiek gėriui, tiek blogiui neišnyksta. Jo didžioji klaida buvo materializmas, leidęs jam manyti, kad tinkamai pertvarkius ekonominį lygmenį, visą kita išsispręs savaime.

Tačiau tiek abiejų revoliucijų baigtis, tiek mokslas, sukūręs tokį ankščiau neegzistavusį blogį kaip branduolinė bomba, parodė, jog mokslo varomas progresas yra nepakankamas. Lygiagrečiai su mokslu turi eiti etinė formacija, etinis reguliavimas, kitaip „progresas“ gali tapti „grėsme“ asmeniui ir jo pasauliui. Tenka vėl iš naujo kelti klausimą apie vilties, proto ir laisvės pamatus tiek pačiai modernybei, tiek dabartinei krikščionybei.

Ką šioje perspektyvoje sako popiežiaus Benedikto enciklika? Tai, kad tikėjimas gali tapti progreso, proto ir laisvės etine dimensija, suteikiant jiems ne tik matą ir siekį, bet ir neužsidarymą savyje. Pasak kardinolo Cottier, šis popiežiaus Benedikto XVI pasiūlymas yra iš tiesų didžiulis iššūkis krikščionių apmąstymams, kuris savaime nubraukia fideizmo galimybę (t.y., manymu, kad tikėjimo dalykuose galima atsisakyti intelektinių pastangų). (rk)








All the contents on this site are copyrighted ©.