Paskelbta nauja Benedikto XVI enciklika „Spe salvi“ – „Išgelbėti viltimi“

Penktadienį, 11 valandą, popiežius Benediktas XVI Vatikano Apaštališkųjų rūmų bibliotekoje pasirašė savo antrąją encikliką, prasidedančią apaštalo šv. Pauliaus laiško Romiečiams žodžiais: „Spe Salvi facti sumus“ – „Esame išgelbėti viltimi“.

Išganymas, pasak krikščionių tikėjimo, nėra tik paprastas faktas. Išganymas mums duotas vilties pavidalu; patikimos vilties, kurios dėka mes veržiamės į priekį, sugebame pakelti gyvenimo sunkumus. Dėl to, pagrindinis krikščionių bruožas yra tas, jog jie turi ateitį. Krikščionys žino, kad jų gyvenimas nesibaigs nebūtimi ir tuštuma. Krikščioniška žinia yra ne tik „informacija“, bet ji yra „transformuojanti“ žinia, ji veikia ir keičia žmogaus gyvenimą.

Vis dėlto, Jėzus neskelbė socialinės – revoliucinės naujienos, kaip jo bendraamžiai Spartakas ar Barabas. Kristaus paskelbtos naujienos esmės glūdi tame, kad mūsų tikslas yra gyvenimas su Dievu ir į šitą tikslą mus vedanti viltis mums padeda įveikti visus, net ir pačius didžiausius sunkumus. Kristus mus išvaduoja iš vergavimo pasauliui. Kristaus dėka mes galime pakilti aukščiau materijos ir evoliucijos dėsnių.

Pasak Popiežiaus, šiuo metu pasaulyje konstatuojama tikėjimo krizė, visų pirma yra vilties krizė. Žmonės atmeta tikėjimą, nes jie netrokšta amžinybės. Žmonės mano, jog vien mokslo ir technikos pažangos dėka prarastą rojų įmanoma sukurti dabartiniame gyvenime. Moderniaisiais laikais viltį pakeitė tikėjimas pažanga, kuris savo ruožtu remiasi laisve ir protu – dviem kolonomis, ant kurių tikimasi sukurti tobulą žmonių bendruomenę. Du pagrindiniai šitaip suprantamo tikėjimo geresne žmonijos ateitimi įgyvendinimo etapai buvo iliuminizmo ir marksizmo inspiruotos revoliucijos. Tačiau jei Prancūzų revoliucija privertė Europą iš naujo permąstyti proto ir laisvė santykius, tai marksizmas po savęs paliko siaubingą tuštumą. Pagrindinė Markso klaida buvo ta, kad jis paprasčiausiai užmiršo žmogų ir jo laisvę. Jokia išorinė struktūra negali žmogaus išganyti. Žmogų gali išganyti tik besąlygišką ir absoliuti meilė.

Kaip susigražinti viltį? Kur jos išmokti? Popiežius nurodo keturias vilties ugdymo sferas. Visų pirma tai malda. Kai nieks manęs negirdi, Dievas mane dar girdi. Kai nieks man negali padėti, Dievas man gali padėti. Tai komunistų kalėjimus iškentėjusio vietnamiečio kardinolo Van Thuano liudijimas. Kartu su malda, viltį stiprina ir konkretus veikimas kitų labui. Nes juk viltis niekada nesiriboja tik vienu individu. Jei trokštame ir siekiame geresnio pasaulio, jo trokštame ir siekiame ne sau vieniems, bet visiems. Taip pat ir kančia ugdo viltį. Ne bėgimas nuo kančios gydo žmogų, bet drąsi akistata su ja. Žiauri ir nežmoniška yra ta visuomenė, kuri nepriima į savo gretas kenčiančiųjų, kuri apsimeta, kad jų nėra. Galiausia svarbi vilties mokykla yra tikėjimas Dievo teismu. Mes tikime ir viliamės, jog ateis atpildo laikas, jog dabartinio pasaulio neteisingumai vieną dieną pasibaigs. Mūsų viltinį stiprina ir tai, jog paskutiniame teisme Dievas bus mums ir teisėjas, ir advokatas. (jm)