Lietuvos Caritas generalinio direktoriaus kun. Roberto Grigo pasisakymas Domeikavoje lapkričio 23 d. vykusioje konferencijoje „Už gyvybę“.

ABORTAI – IŠŠŪKIS ŽMONIŠKUMUI IR TAUTOS IŠLIKIMUI
 
Lietuvą okupavusi SSRS 1955 m. lapkričio 23 d. įteisino abortus.
Antinacionalinis ir antihumaniškas įstatymas iki šiol neatšauktas.

1/ Krikščionys ir prigimtines vertybes branginantys žmonės, pasisakydami prieš abortus, paprastai sutelkiame savo argumentacijos ugnį įrodinėjimui, kad

a/ moters įsčiose pradėtoji gyvybė yra žmogiška nuo pačios pradžios;

b/ taigi nežmoniška, nedora ir įstatymiškai neleistina žmogišką gyvybę/būtybę naikinti;

c/ toks privatus elgesys, tuo labiau tokia valstybių nuostata, įteisinta juridiškai, gresia katastrofiškomis pasekmėmis visuomenės santykiams, moralei, demografijai, o ypač – kiekybiškai neskaitlingų tautų išlikimui.

2/ Mūsų oponentai – politiniai liberalai, keistokai suprantamo feminizmo šalininkai ar tiesiog tradicinės moralės, religinių vertybių, Bažnyčios mokymo nemėgėjai – nuo šių objektyviai, atrodytų, nepaneigiamų faktų ginasi sunkiai pagrindžiamomis, ideologinėmis tezėmis, esą žmogaus gemalas įgyja žmogaus juridinį statusą ir teisę į gyvenimą tiktai nuo kažkelinto mėnesio; esą moteris turi “teisę rinktis”, gimdyti ar ne; vadinamasis “pasirinkimas” veidmainiškai siejamas su asmens laisvėmis, valstybės demokratiškumu ar, kaip išsireiškia viena LR Seimo narė, “individo teise kūrybiškai tvarkyti savo gyvenimą”.

3/ Visi šie išsisukinėjimai nėra patvirtinami nei atitinkamų sričių moksliniais tyrimais, nei humaniškumo principais, nei paprasčiausia gyvenimo praktika, patirtimi. Kaip žinome, tikroji padėtis yra tiesiog atvirkštinė: mokslo tyrimai patvirtina žmonių pradėtos gyvybės žmogiškumą nuo pradžių pradžios; abortų poveikio visuomenei bešališka analizė atskleidžia demoralizuojančią, dehumanizuojančią jų įtaką šeimų santykiams, medikų bendruomenės etinei atmosferai (nekalbant jau apie tai, kad abortų darymas yra tiesioginis Hipokrato priesaikos laužymas) ir Valstybės, kuri užuot atlikusi silpniausiųjų tautos narių gynėjos pareigą, tampa jų grėsme, išsigimimą.

4/ Tačiau mes nuolat įsitikiname, kad tokie patirties ir sveiko proto argumentai, kaip, beje, ir kitose Lietuvai gyvybiškai svarbiose alkoholizacijos ribojimo, eismo avaringumo srityse, tedaro minimalų poveikį tiek realiam daugumos žmonių elgesiui, tiek įstatymų leidėjų įgyvendinamai politikai. Panašiai menką atgarsį teturi krikščionių, tikinčiųjų organizuojamos protesto akcijos, peticijos, reikalavimai valdžiai. Kodėl taip yra ir ką dar galėtume padaryti, kad padėtis keistųsi – kad išsaugotume žmoniškumą tarpusavio santykiuose – o tai reiškia, ir tėvų santykyje su jų pradėtu kūdikiu – ir kad sustabdytume akivaizdų lietuvių tautos nykimą, demografinę krizę ?

5/ Tai, kad okupacinės sovietų valdžios išleistas abortus įteisinantis įstatymas iki šiol praktikuojamas, o bandymai jį atšaukti nesusilaukia platesnio palaikymo, verčia daryti kelias nelinksmas išvadas. Jeigu didžioji dalis politiškai aktyvių piliečių, intelektualų, moterų organizacijų, kultūros veikėjų nekelia savo protesto balso prieš šią aliarmuojančią situaciją, reiktų manyti, kad tokia padėtis platiems visuomenės sluoksniams priimtina. Tiesiai ir skaudžiai sakant, daugumai suaugusiųjų šalies gyventojų maloni ir patogi legalizuota galimybė atsikratyti savo pradėtu kūdikiu. Pripažinkime - mes, krikščionys, Lietuvos patriotai ir visi prigimtinių gyvenimo dėsnių gynėjai, skambinantys pavojaus varpais dėl abortinio mentaliteto plėtros, šiandien esame nelabai įtakinga, sprendimus darančių politikų dažnai ignoruojama, o didžiosios žiniasklaidos išjuokiama ir maltretuojama mažuma. Tai savo ruožtu patvirtina kitą liūdną tiesą, kad gyvename smarkiai nukrikščionėjusioje ir sparčiais tempais nužmogėjančioje visuomenėje.

6/ Tačiau tokios gana pesimistinės įžvalgos – o greičiau akivaizdžios tikrovės konstatavimas – slepia savyje ir gyvenimo gynėjų taktikos bei strategijos pasiūlymą, ir gėrio pergalės viltį. Esamos netoleruotinos padėties priežastys – hedonistinės, vartotojiškos gyvensenos įsitvirtinimas buityje, šeimos santykių praktikoje – ir atitinkamos materialistinę, neįsipareigojančią elgseną teisinančios ideologemos, be perstojo indoktrinuojančios žmonių sąmones, formuojančios “viešąją nuomonę” per masinę kultūrą.

7/ Be abejo, kaip atsvarą gyvybės neigėjų puolimui pagal krikščionišką sąžinę privalome tęsti pastangas, kurias darėme iki šiol – tai ir teisinga, objektyvi informacija visais mums prieinamais kanalais, ir viešos akcijos, atkreipiančios dėmesį į abortų politikos žiaurumą ir blogį, ir peticijos su parašais valdžios įstaigoms. Bet iš esmės pakeisti dabar vyraujančią gyvenimo neigimo kryptį galėsime tik kaip krikščionys nuolat pateikdami įtikinančią, visaapimančią alternatyvą postmodernistinei susinaikinimo ideologijai. Vien tiktai plikų nuorodų, kad abortai yra absoliutus blogis, žmogžudystė, moteriškumo, motinystės paniekinimas ir visuomenės akligatvis – nepakanka. Turime pasiūlyti gerokai suvedžiotiems, manipuliuojamiems jaunimo, suaugusiųjų protams labai patrauklią gyvybės pasirinkimo alternatyvą. Atskleisti, kuo gražus, laimę dovanojantis ir asmenybę bei šeimą turtinantis yra savo egoistinių interesų atsisakymas vardan kūdikio, sutuoktinio, tautos gėrio. Ir suformuluoti, įtvirtinti gyvenimą teigiantį požiūrį rimtomis, pagrįstomis mokyklinės pedagogikos, socialinės ekonominės politikos, valstybinio prigimtinės šeimos palaikymo koncepcijomis. Todėl šiuo metu labai svarbu, kad geros valios žmonės ir organizacijos kuo masiškiau atsilieptų į Lietuvos šeimos centrų ir NŠTA (Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos) kvietimą, paremdami Valstybinės šeimos politikos koncepcijos ir Paramos šeimai pagrindų įstatymo projektus. Tik veikdami plačiu bendražmogiškųjų principų gynimo frontu, ieškodami sąjungininkų ir bendraminčių visur, kur atsiranda neabejingų kilnaus žmoniškumo ir sveikos, doros tautos išsaugojimui, įstengsime iškelti Gyvybės teises prieš tariamą žudymo teisėtumą. Taip Dievas mums tepadeda!