Pasiekia skaudžios žinios dėl humanitarinės situacijos Somalyje, ypatingai Mogadiše,
vis labiau kamuojamo socialinio nestabilumo bei skurdo. Su nerimu seku įvykius ir
raginu visus vietinius bei tarptautiniame lygmenyje dirbančius politikus rasti taikius
sprendimus bei pagelbėti brangiai tautai. Taip pat drąsinu visus, kurie, nežiūrint
nesaugumo ir sunkumų, liko tame regione padėti bei palengvinti gyventojų dalią, -
trečiadienio audiencijoje kreipėsi popiežius Benediktas XVI į Šv. Petro aikštę susirinkusius
maldininkus.
Tuo tarpu katechezės metu Popiežius tikintiesiems pristatė visų
mažai pažįstamą IV amžiuje graikų minties dar neįtakotų krikščionių semitų bendruomenių
klestėjimą Šventojoje Žemėje, Libane ir Mesopotamijoje. Šios bendruomenės turėjo išskirtinį
asketinį-monastinį bruožą, tačiau neįtakotą egiptietiško vienuoliško gyvenimo. Taigi,
ketvirtojo amžiaus sirų bendruomenės atstovauja semitiškam pasauliui, iš kurio kilo
Biblija. Šių bendruomenių krikščioniškos teologijos išraiška dar neįtakota įvairių
kultūrų ir turi savo savitą formą. Šiose Bažnyčiose įvairios atsiskyrėliško ar vienuoliško
gyvenimo formos yra asketizmo išraiška ir turi labai didelę įtaka formuojant teologiją
bei dvasingumą. Visa tai atsispindi siro Afraato (Aphrahat) asmenyje arba kitaip vadinamo
„Išmintinguoju“.
Afraatas gimė dabartinio Irako teritorijoje ir gyveno IV
amžiaus pradžioje. Išliko jo 23 užrašytos kalbos, žinomos kaip „Išdėstymai“ arba „Įrodymai“,
kuriuose paliečiamos įvairios temos: krikščioniškas gyvenimas, tikėjimas, meilė, pasninkas,
malda, asketinis gyvenimas, santykiai tarp judaizmo ir krikščionybės. Iš vieno jo
veikalo mes galime sužinoti apie Sirijos Bažnyčios asketinį-monastinį gyvenimą.
Afraatas
gyveno krikščionių bendruomenėje, kuri siekė išlikti ištikima krikščioniškai-judėjiškai
tradicijai. Neveltui pats Afraatas save laiko Šventojo Rašto, Senojo ir Naujojo Testamento,
mokiniu. Afraatas Kristų palygina su gydytoju, nuodėmę su žaizda, o atgailą su vaistais.
Kristus, anot Afraato, yra maldos mokytojas, o krikščionis meldžiasi sekdamas Jėzaus
mokymu, nes Išganytojas mums nori atskleisti Dievą, kuris pažįsta mūsų troškimus bei
širdies mintis. Viena iš Kristaus mokiniui tinkančių dorybių yra nuolankumas, nes
nuolankaus krikščionio širdis kyla iki dangiškų aukštumų, iki Viešpaties. Nuolankiuosius
Afraatas apibūdina kaip paprastus, kantrius, mylimus, teisingus, gėrio žinovus, išmintingus,
ramius, taikius, gailestingus, pasiruošusius atsiversti, geradarius, gilius, gražius
ir malonius žmones. Taip pat ir žmogų bei žmogaus kūną Afraatas vertina pozityviai.
Anot „Išmintingojo“, žmogaus kūnas yra pašauktas grožiui, džiaugsmui ir šviesai. Krikščioniškas
gyvenimas Afraato pristatomas iš asketinės ir dvasinės perspektyvos, kur tikėjimas
yra pagrindas, kuris žmogų paverčia paties Kristaus šventykla. Taigi, tikėjimas įgalina
daryti nuoširdžius artimo meilės darbus, kurie pasireiškia meile Dievui ir artimui.
Ir
galiausiai pasninką Afraatas suvokia labai plačiai. Jis kalba apie maisto pasninką
kaip praktiką, kuri yra būtina norint mylėti artimą ir būti skaisčiu, pasninką - kaip
jausmų ir malonumų apmarinimą siekiant šventumo, pasninką – kaip susivaldymą nuo tuščių
žodžių, pasninką – kaip pykčio suvaldymą, pasninką – kaip turto atsisakymą, pasninką
– kaip miego aukojimą vardan budėjimo maldoje. Afraatas kviečia, kad malda taptų krikščionišku
gyvenimu, įgyvendintų gyvenimu, tikėjimo persmelktu gyvenimu, atviru Dievui bei artimo
meilei. (kl)