XXXIII eilinis sekmadienis

Kai kuriems kalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“. Jie paklausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“ Jis pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: 'Tai aš!' ir: 'Atėjo metas!' Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“. Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus. Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“. (Lk 21, 5-19)

VIEŠPATIES DIENA, Mons. Adolfas Grušas

Kasmet, besibaigiant liturginiam ciklui, Bažnyčia tikintiesiems siūlo pasiklausyti Šventojo Rašto žodžių apie paskutiniuosius dalykus.

Negalėčiau pasakyti, jog tai paprasta tema. Visuomet sunku kalbėti apie tai, kas laukia žmogaus, tuo labiau, kad ir to besiteiraujantieji nori viską žinoti lygiai taip pat, kaip ir tie, kurie klausė Jėzų: Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?

Jėzaus atsakymas tikrai nebuvo skirtas patenkinti klausiančiųjų smalsumui. Išganytojo žodžiai apima ir savotiškai supina dvi istorines epochas: Jeruzalės sugriovimą ir laikų pabaigą. Tuo Jėzus savotiškai parodo, kad bet kokie klausimai apie „kada“ ir „kaip“ yra dirbtiniai. Žmonės kažkodėl pastoviai puoselėja iliuziją, jog, žinodami atsakymą apie tai, kaip toliau klostysis jų gyvenimas, jie sugebės rasti ir priemonę, kaip „Viešpaties dieną“ sumažinti savo atsakomybę, stojus Dievo teisman.

Viešpats nevengia atsakymo, bet kalba ne apie pabaigą, o apie tai, kas įvyks pirmiau. Tas „pirmiau“ gali būti apibūdintas gamtos nelaimėmis, kaip žemės drebėjimai, ligos, badmečiai ir ženklai iš dangaus. Drauge Išganytojas nevengia paminėti ir pasaulio pabaigos ženklų, kuriuos sukels patys žmonės: karų, maištų ir sukilimų. Vis dėlto Viešpats net neužsimena apie tai, „kada“ visa tai turėtų įvykti. Vienintelis ženklas yra tai, ką turės patirti Jėzaus mokiniai: Visų pirma žmonės pakels prieš jus rankas, ir ims jus persekioti. Jėzus kalba apie kalėjimus, teismus, neapykantą ir prievartą, tačiau vėl nieko nepasako konkrečiai.

Ir šiuo atveju netenka kalbėti apie terminus, bet vertėtų aiškiai suvokti Jėzaus tvirtinimą, jog, prieš ateinant į pabaigą, reikia būti ištvermingam dabartyje.

Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas,- sako savo klausytojams Išganytojas ir priduria: Visų pirma…

Visų pirma yra Viešpaties diena, žmonių dienos, Bažnyčios dienos. Visas teismas ir žmogaus likimas apsprendžiamas tomis dienomis, o ne tada, kai jau nieko nebebus įmanoma pakeisti.

Todėl sakyčiau, jog pats svarbiausias įspėjimas skamba tada, kai Jėzus kalba apie apsimetėlius pranašus ir netikrus mesijus, skelbiančius katastrofas ir pražūtį:

Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu ir sakys: „Tai aš“ ir „Atėjo metas!“ Jūs neikite paskui juos!

Vienintelis tikras laikas yra atsivertimui skirtas laikas, tačiau tam visiškai nereikalingos karštligiškos žudančios ateities nuojautos.

Tikras krikščionis randa pusiausvyrą savo kasdienybėje, rūpindamasis ją išgyventi rimtai ir giedra nuotaika, visuomet žinodamas, jog yra lydimas Dievo globos. Jam nereikia žinoti, kada ateis Viešpaties diena, nes jis jau gyvena tos dienos šviesoje.