Konferencija „Ontogenezė ir žmogaus gyvybė“. Arkivyskupo Ravasi pastabos apie Bibliją

„Jo rankoje yra gyvastis visų gyvūnų ir kiekvieno žmogaus gyvybės alsavimas (Job 12,10)“

Lapkričio 15-17 dienomis Romoje vyko tarptautinė konferencija apie „Ontogenezę ir žmogaus gyvybę“, kurioje siekiama sugretinti įvairių disciplinų pateikiamus rezultatus ir įžvalgas apie žmogaus „pradžią“, interpretuojant šiuos duomenis ir tikėjimo šviesoje. Konferencija yra dalis platesnio STOQ – „Mokslo, teologijos ir ontologinės paieškos“ – projekto.

Konferenciją atidarė arkivyskupas Gianfranco Ravasi, naujasis Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas. Pateikiame kelias jo atidarymo kalbos mintis.

Visų pirma jis priminė, kad „Mokslo, teologijos ir ontologinės paieškos“ projekto pradžia buvo Jono Pauliaus II prašymu sudaryta komisija Galilėjaus bylos atvejui ištirti. Viena iš Galilėjaus bylos pamokų buvo būtent įvairių disciplinų, iki tol nesidomėjusių viena kitos pasiekimais, sugretinimais, šiuo atveju – gamtos mokslų ir teologijos. Galilėjaus bylos atvejis rodo kokios liūdnos pasekmės gali kilti iš abipusio nesupratimo. O šiandien, tuo tarpu, kaip niekad reikia organiškos ir integralios žinojimo vizijos.

Konferencijos tema apie žmogaus „pradžią“, anot arkiv. Ravasi, yra iššaukusi daug aštrių susidūrimų. Kai kurie Bažnyčios nusistatyme prieš bandymus su žmogaus embrionais vėl įžvelgia Galilėjaus atvejo šešėlį ir skelbia tai esant dar vienu Bažnyčios netolerancijos ir trukdymo mokslui atveju.

Tačiau šioje konferencijoje nenorima įsivelti į tuščias ir išankstinių nuostatų maitinamas polemikas, tačiau iš įvairių perspektyvų, suvokiant jas kaip papildančias viena kitą, iškelti didįjį klausimą: „Kas tai yra žmogus“?

Kokį atsakymą pateikia Biblija? - klausė arkiv. Ravasi, - suvokiant ją kaip mūsų kultūros kodą, bendrą tikintiems ir ne, be kurio negalėtume suvokti savęs pačių.

Du biblinės antropologijos apibendrinimai. Pirma, Biblijoje žmogus suvokiamas kaip kūniškumo ir vidujumo sampyna. Tai nėra mokslinė, tačiau daugiau „simbolinė“ vizija, kuri, žinoma, rėmėsi ir tuo, kas anais laikais buvo laikoma „mokslu“. Biblijoje nėra dualistinio supriešinimo tarp menkaverčio kūno ir transcendentinės dvasios. Graikiška nuo kūno atskiros „sielos“ sąvoka pasirodys vėliau. Antras apibendrinimas, labiau teologinis, yra šis – žmogus gyvena sąsajos su Kūrėju viduje.

„Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“, rašoma Pradžios knygoje (2,7). Šioje eilutėje, pasak arkiv. Ravasi, galime išskirti tris simbolinius elementus.

Pirma, žmogus yra padarytas iš „dulkių“. Idėja yra aiški: žmogus yra tiesiogiai susijęs su materija ir su tuo, kas jį supa. Kūniškumas, o taip pat ir trapumas, ribotumas, baigtinumas bei mirtingumas yra jo tikrovė.

Antras simbolinis išsireiškimas yra „gyva būtybė“. Pažymėtina tai, kad hebrajiškas išsireiškimas (kuris lietuviškame tekste yra išverstas kaip) „gyva būtybė“ yra taikomas Biblijoje visai gyvai kūrinijai nusakyti, taip pat ir gyvūnuose esančios „gyvybės“ apibūdinimui.

Trečiasis simbolinis elementas yra „gyvybės alsavimas“, arčiausias savo prasme „sielos“ sąvokai. Šis posakis Biblijoje yra pavartotas 24 kartus bei taikomas tik Dievui ir žmogui. Šio posakio reikšmė aprėpia tai, ką mes vadiname „dvasiniais aktais“, protingumą žmoguje. Mūsų žodžiais kalbant, galima sakyti, jog tai žmogaus geba save suvokti, save pažinti, save įvertinti, skirti gėrį nuo blogio. Galų gale, tai žmogaus moralumo pagrindas.

Jei žmogus kaip „gyva būtybė“ nedaug kuo skiriasi nuo gyvūnų, tai „gyvybės alsavimas“, kitaip tariant, sąmonė, laisvė ir moralumas, yra tai, dėl ko žmogus neišsitenka kitų gyvų būtybių horizonte ir tuo pat metu tai, kuo žmogus panašus į laisvą ir moralų Dievą.

Toliau, - tęsė arkiv. Ravasi, - Biblijoje žodis „panašumas“ nusako ne tik išorinę savybę, bet turi taip pat santykio dimensiją - tie, kurie yra panašūs gali suprasti vienas kitą bei kalbėtis. Beje, tuo metu Artimuosiuose Rytuose „panašumas“ į dievybę buvo tik valdovų privilegija, o Biblijoje jis priskirtas „žmogui“ kaip tokiam ir taip pat pabrėžta (Pr 1,27) – „vyrui ir moteriai“ . Vyras ir moteris yra lygūs savo panašumu į Dievą. Posakis „kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno (Pr 2,23)“ išreiškia ne vyro pirmumą ar pranašumą, o pamatinį vienodumą ir bendrystę su moterimi.

Biblijos tekste, kuris kalbėdamas apie „vyro ir moters“ panašumą į Dievą juos mini ne atskirai, ne po vieną, bet abu kartu, galima nujausti ir dar vieną įžvalgą: vyras ir moteris yra panašūs į Dievą ne tik savo „gyvybės alsavimu“, bet ir tuo santykiu, ta bendryste, kurie yra tarp jų, ypač tarpusavio meile ir galėjimu pradėti naują gyvybę.

Štai tiek įžvalgų gijų į vieną suveja Biblija, kalbėdama apie Dievą, žmogų ir jo „pradžią“, tačiau arkiv. Ravasi pridėjo dar vieną – Biblijoje Dievas pasirodo ne tik kaip „Kūrėjas“, bet taip pat kaip ir „Gelbėtojas“; kaip tas, kuris uždega žmogaus gyvybę, bet taip pat suteikia jai kryptį bei paskirtį – dar net prieš tos gyvybės egzistenciją, nes Dievas yra ir ateities Viešpats. Dievo plano viduje kiekvienas žmogus turi asmeninę misiją ir tikslą.

Arkivyskupas Ravasi pateikė taip pat keletą pastabų apie mokslo ir tikėjimo santykį.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Biblijos pateikiamos įžvalgos apie žmogaus pradžią, nors ir atitinkančios savo užrašymo laikmečio „mokslines“ nuostatas, prieštarauja tam, ką teigia dabartinė mokslinė antropologija. Antai, Biblijoje pirmasis žmogus atsiranda „staiga“, po Dievo sukūrimo akto, tuo tarpu evoliucija kalba apie milijonus metų. Biblijoje žmonių giminė visa kyla iš dviejų protėvių, tuo tarpu poligenistinė teorija tvirtina žmoniją atsiradus iš skirtingų protėvių ir gal net iš skirtingų rūšių.

Tačiau šioje vietoje reikia gerai suprasti į kokį klausimą atsako Biblija. Jei mokslininkas klausia: „kas, kur, kada ir kokiu būdu įvyko“, tai Biblijos klausimas yra kitoks – „Kokia yra žmogaus visatoje ir kaip tokio prasmė?“ Tai yra filosofijos ir teologijos klausimas, išminties ieškojimas, bandymas suvokti žmogaus paslaptį. Ir krikščionys tiki, kad Dievo Dvasia per Biblijos autorius suteikė gaires ir atsakymus į šį klausimą.

Tačiau būtų nekorektiška Bibliją traktuoti šiuolaikinio mokslo šviesoje ir būtų bandymai išplėšt iš jos „mokslinę“ tiesą (pavz. kada tiksliai Dievas sukūrė Adomą) būtų dirbtini. Biblija nepateikia „mokslinės“ tiesos, tačiau „religinę“, „teologinę“, „simbolinę“. Tuo tarpu neretai pasitaiko, kad mokslininkai pasiduoda pagundai skelbti religines, o teologai – mokslines tezes. Jei norime suprasti Biblijos teiginius, reikia jai užduoti teisingą klausimą – ne „kada ir kur“, tačiau „kodėl“. (rk)