Tarptautinė tolerancijos diena

Kiekvienų metų lapkričio 16 diena – Tarptautinė tolerancijos diena. 1995 metais ją paskelbusi Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) generalinė asamblėja pakvietė valstybes nares imtis iniciatyvų, kurios skleistų tiek tolerancijos supratimą, tiek buvimą tolerantiškais.

„Tolerancija“ yra viena iš svarbiausių mūsų epochos sąvokų ir tuo pat metu – jos simptominių bruožų. Šios sąvokos ištakos nėra spekuliatyvūs svarstymai universitetų salėse ar intelektualų salonuose, tačiau prieš kelis šimtmečius įvykęs Europos religinės vienybės skilimas, kuris dešimtmečiams sukūrė dramatiško mąsto prievartos ir abipusės neapykantos grandinę. Tuosyk buvo iškeltas klausimas – ar yra praktinė alternatyva neapykantai ir prievartai, susidūrus skirtingiems asmenims ir jų grupėms? Ar jie gali sugyventi vienoje valstybėje? Kaip turi elgtis valstybė, kad skirtingi asmenys joje sugyventų? Ir jei iš pradžių „skirtingumas“ lietė religinių įsitikinimų sferą, šiandien jis aprėpia beveik viską – nuo odos spalvos ir gyvenimo būdo iki kultūrų ir tradicijų skirtingumo.

Klausimo „kaip sugyventi skirtingiems asmenims“ aktualumas šiandien auga. Reiškinys, kurį vadiname „globalizacija“ sudarė sąlygas kaip niekad didelėms skirtingų asmenų grupėms persikelt iš vienos vietovės į kitą, iš vieno pasaulio krašto į kitą, komunikuot, gyvent kartu dideliuose miestuose ir tapti priklausomoms viena nuo kitos. Kokias elgesio taisykles ir juridines normas įvesti, kokias mentaliteto nuostatas ugdyti, kad skirtingumo suartėjimas netaptų socialine uždelsto veikimo mina? Tai nebėra vienai ar kitai šaliai rūpimas klausimas, tačiau visuotinė problema.

Dar ne taip seniai kaip atsakymas į šią problemą buvo pateikiamas multikultūralizmas, kurį pirmiausia Kanada, dar 1971 metais, o po to ir dauguma Vakarų Europos šalių paskelbė savo oficialia politika. Multikultūralizmu galima pavadinti asmens teisės daryti kultūrinius pasirinkimus pripažinimą iš valstybės pusės ir sąlygų sudarymą tokiam pasirinkimui. Tačiau, neneigiant multikultūralizmo reikšmingų pasiekimų, šiandien abejojama jo tęstinumu. Gera intencija kiekvienam sudaryti sąlygas padaryti kultūrinį sprendimą tikrovėje realizavosi kultūriniais getais, atskiriančiais ir izoliuojančiais juose gyvenančius asmenis nuo kitų asmenų, gyvenančių toje pačioje visuomenėje, bet kitame kultūriniame gete. Pavyzdžiui, leidimas kurti konfesines mokyklas konflikto klimate gali nesunkiai tapti pretekstu asmenų klasifikavimui ir izoliavimui dar nuo pat vaikystės, kaip kad Šiaurės Airijoje tarp airių ir anglų. Ar dar didesnis paradoksas: vardan nekritiško kiekvienos kultūrinės formos suvokimo ir stengimosi jas išlaikyti bei apsaugoti, yra pateisinami įvairūs draudimai asmenims. Kitaip tariant – vardan kultūros laisvės yra draudžiama ar trukdoma padaryt būtent kultūrinės laisvės pasirinkimus. Dar kitas kontrastas – kultūrinė laisvė tampa pateisinimu ar net teise niekinti kitos kultūros ar religijos asmenį. Būna ir dar kitų – tam, kad neva neįžeistum kitos kultūros ir religijos asmens, negali išoriškai rodyti ar viešai kalbeti apie savo kultura ar religija.

Kol kultūriniai getai gyvena kas sau ir nesusitinka bendros problemos akivaizdoje, tol situacija visoms pusėms yra priimtina. Tačiau būtent bendros problemos ir nesugebėjimas susitarti dėl jų sprendimo beveik visus įtikino, jog paraleliai vienoje visuomenėje gyvenančios ir neintegruotos kultūrinės grupės yra nepakankamas atsakymas į klausimą: „kaip sugyventi skirtingiems asmenims“.

Naujo atsakymo dar nėra pateikta, debatai dėl tolerancijos supratimo ir tolerantiško elgesio taisyklių tęsiasi, valstybės ieško naujų būdų ir kuria naujas politikas, kurios užtikrintų socialinę taiką, kai kurių socialinių eksperimentų rezultatai paaiškės tik po daugelio metų. Vis dėlto daug komentatorių, užimančių įvairias pozicijas ir atstovaujančių įvairias kultūras, sutartinai pabrėžia vieną prielaidą, kurios reikia šiandienos tolerancijai: privalome vienas kitą pažinti. Nepažinimas ir ignoracija yra vienas iš didžiausių nesusikalbėjimo ir nesutarimų šaltinių. (rk)