Trisdešimt antrasis eilinis sekmadienis

Pas jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“ Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai. O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“. (Lk 20, 27-38)

NEŽINOMA AMŽINYBĖ, Mons. Adolfas Grušas

Sadukiejai anaiptol nebuvo vieninteliai, sugebantys uždavinėti kvailus klausimus. Panašių į jų pramanytą istoriją klausimų sugebame užduoti ir mes.

Vienas jų skambėtų taip:

- Kaip turėtume įsivaizduoti amžinąjį gyvenimą?

Iš tiesų svarbiausia yra tai, jog mes privalome tikėti amžinąjį gyvenimą, bet ne stengtis jį įsivaizduoti ar kaip nors nupasakoti.

Tikiu, kad manęs laukia amžinybė, bet kategoriškai atsisakau galvoti apie tai, kokia ji bus. Pasakyti, „kaip“ ji atrodys, visiškai ne mano reikalas.

Kiekvienai paslapčiai, jei ji nėra apgaubta pagarbos ir tylos, kyla pavojus būti išniekintai ir nupigintai tuščio smalsumo, o nuo nupiginimo iki pajuokos – jau tik vienas žingsnis, kaip tai atsitiko su sadukiejų pasakojimu.

Bet koks žmonių mėginimas įsivaizduoti būsimąjį gyvenimą visuomet virsta asmenine žemiškosios patirties tąsa, pačių slapčiausių troškimų įgyvendinimu.

Kaip tik todėl ir bet koks žmogiškos vaizduotės sukurtas rojus yra dirbtinis.

Mums visai nereikia žinoti, koks bus rojus ir ką mes jame veiksime. Turime labiau pasitikėti Dievo fantazija, negu savo pačių vaizduote.

Tikėjimas prisikėlimu remiasi Dievu, kuris „myli gyvenimą“, Dievu, kuris yra „ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievas“.

Nenorėčiau papiktinti nė vieno teologo, tačiau tikrai galiu pasakyti, jog kuo daugiau girdžiu aiškinant apie dangų, tuo mažiau į tokį dangų norisi patekti.

Antrajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje šventasis Paulius aiškiai sako, kad Dievas yra ištikimas. Vadinasi, Jo ištikimybė negali būti apribota laike. Jis ištikimas mums visada, viską skaičiuodamas savo laiku, kuris vadinasi amžinybė.

Jei Viešpats mano širdyje įžiebė meilę Jam, jei palaiko su manimi nuolatinį ryšį, jei pašaukė mane gyvenimui, visuomet imdamasis iniciatyvos pirmiau už mane, galiu būti tikras, kad jis niekada neužgesins tos meilės ugnies, nenutrauks gyvybės siūlo, nebaigs mano istorijos.

Pagaliau, esu tikras, kad Dievas, nuolat stebinantis savo meile, visuomet naujai apreiškiantis save, negali būti nuobodus Dievas, ir amžinybė, į kurią esu kviečiamas, taip pat negali būti nuobodi.

To visiškai pakanka…

Todėl kiekvienam, besisiūlančiam atskleisti amžinybės paslaptis, galiu ramiai atsakyti:

- Taip, kaip pasakoji, atrodo tik žvelgiant iš žmogiškų pozicijų. Norint viską matyti aiškiai, reiktų į tai pažvelgti iš kito kranto, o kol to neatsitiko, jaučiuosi ramesnis ir labiau paguostas, kai užsimerkęs savo širdyje žvelgiu į Viešpatį.

Šventasis Paulius dar primena mums, kad reikia laikytis tvirtai, drąsiai eiti tikėjimo keliu, nuolat pasitikint Tuo, „kuris pamilo mus ir maloningai suteikė mums amžinos paguodos ir geros vilties“.

Pats Dievas, jei tik mes to prašome, pasirūpins sustiprinti mūsų meilę ir tikėjimą.

Todėl ir nebūtina skubėti pamatyti amžinybės paslaptis. Reikia ištverti tikėjime… bent iki mirties.

O toliau viskuo pasirūpins Jis…