Prancūzijos vyskupai rinks naują Vyskupų konferencijos pirmininką
Šeštadienį Lourdes miestelyje prasidėjo Prancūzijos vyskupų konferencijos rudeninė
sesija, kurioje 113 vyskupų konferencijos narių apsvarstys svarbiausius Bažnyčiai
Prancūzijoje klausimus ir išsirinks naują vadovybę. Dabartinis Prancūzijos vyskupų
konferencijos pirmininkas kardinolas Jean Pierre Ricard, taip pat Bordeaux miesto
arkivyskupas, jau baigia antrą pirmininkavimo kadenciją ir pagal reglamentą nebegali
būti perrinktas. Tikimasi, kad naujojo pirmininko vardas bus paskelbtas ateinančios
savaitės pradžioje, o gal net ir sekmadienį. Sesija baigsis ketvirtadienį, lapkričio
8 dieną.
Antrąją kadenciją taip pat baigia vienas iš dviejų vicepirmininkų,
antrasis gali būti išrinktas dar penkiems metams. Taipogi reikės išsirinkti keturis
iš penkių nuolatinės Vyskupų konferencijos tarybos narius bei generalinį sekretorių.
Kalbant
apie darbotvarkės klausimus, pirmoje vietoje įrašyta katalikų Bažnyčios santykių su
islamu problema. Kalbama daugiau ne apie teologinę perspektyvą, tačiau apie praktinio
pobūdžio klausimus – mišrias santuokas, atsivertusiųjų priėmimą į bendruomenę ir pan.
Antroje
vietoje įrašyta kunigiškosios tarnystės tema. Bus pristatyta du metus dirbusios komisijos
ataskaita, kurioje analizuojama dabartinė situacija ir pateikiami pasiūlymai dėl kunigo
vaidmens parapijose, dėl jo santykių su bendruomenėmis ir diecezija.
Su ankstesne
susijusi ir kita nuolatinė Prancūzijos vyskupų konferencijos sesijų tema – kunigų
intelektualinė ir dvasinė formacija, seminarijų administracijos gerinimas. Pavyzdžiui,
bus aptariamos galimybės suderinti seminarijos formaciją ir mokymąsi universitete
arba amatų mokyklose.
Dar viena svarbi tema yra popiežiaus Benedikto XVI dokumento
„Summorum pontificum“, leidusio laisviau naudoti iki II Vatikano Susirinkimo liturginės
reformos naudotą liturgiją lotynų kalba, atgarsius Prancūzijoje.
Kardinolas
Ricard buvo išreiškęs nuogąstavimus, kad kai kas šį popiežiaus dokumentą gali interpretuoti
kaip abejone II Vatikano Susirinkimo liturgine reforma ir vėl įpūsti ugnį Bažnyčiai
Prancūzijoje gerai žinomuose ginčuose, kurių pasekmė buvo vyskupo Lefebvre ir jo šalininkų
atskilimas. Tačiau popiežius Benediktas XVI dokumentą lydėjusiame laiške labai aiškiai
ir nepaliekant abejonių paaiškino, jog liturgijos lotynų kalba laisvas naudojimas
nėra II Vatikano Susirinkimo liturginių reformų paneigimas, nuvertinimas ar sumenkinimas,
nėra žingsnis atgal, ir kad dabartinė liturgija ir toliau išlieka įprastine bei pagrindine.
Tai greičiau Bažnyčios turto - liturgijos lobyno - išsaugojimas ir bandymas įsukti
susitaikymo dinamiką tarp šiais klausimais susipriešinusių tikinčiųjų. Dar viena popiežiaus
išreikšta viltis buvo ta, kad galbūt abi liturgijos formos praturtins viena kitą,
pateiks naujų sintezių.
Atidarydamas Prancūzijos vyskupų rudeninės sesijos
darbus, kardinolas Ricard apžvelgė pastarųjų šešerių metų darbus, priminęs, kad tai
daugiau ne jo vadovavimo nuopelnas, o anksčiau pradėtų darbų užbaigimas.
Visų
pirma, pertvarkyta Prancūzijos Bažnyčios struktūra. 2002 metais buvo įsteigta 15 naujų
bažnytinių provincijų, kurios pakeitė senąsias provincijas. Įkurti 9 apaštaliniai
regionai. Tikimasi, kad šis geografinis ir administracinis pergrupavimas pagelbės
vyskupų bendradarbiavimui.
Reformuota taip pat ir Prancūzijos vyskupų konferencijos
struktūra, siekiant suderinti didesnį bendradarbiavimą su paprastesne organizacija.
Kalbant
apie sielovadinius dalykus, per šiuos šešerius metus buvo tęsiamos diskusijos įprastomis
temomis – apie santuoką ir šeimas, apie auklėjimą - ir pradėtos naujos, pavyzdžiui,
apie situaciją priemiesčiuose. Nuolatinis sielovadinis rūpestis išlieka katechezė
– ne kaip normų ar draudimų rinkinys, o kaip tikėjimo ir krikščioniškos patirties
perdavimas, supažindinimas su malda ir Biblija, su Kristumi.
Kalbant apie Bažnyčią
ir socialinius klausimus, kardinolas Ricard pažymėjo, kad keturioms temoms Prancūzijos
Bažnyčia skyrė išskirtinį dėmesį. Pirma, tai bioetikos keliami klausimai. Antra, aplinkos
degradavimo ir apsaugos problemos ir jų atgarsiai tiek visuomenei, tiek antropologijai.
Trečia, tai demografinė padėtis ir jos pasekmės, pavyzdžiui, būtinybė valstybei kviestis
kitų tautų žmones. Ketvirta, kiek Prancūzijos Bažnyčia pagal savo pajėgas kiek prisidėti
prie tarptautinio solidarumo. (rk)