Trečiadienio bendroji audiencija. Šv. Maksimas, Turino vyskupas

Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI tęsė pasakojimą apie IV ir V amžių šventuosius, kurie įtakojo šiaurės Italijos krikščionių bendruomenių stiprinimą. Vienas iš jų – tai Turino vyskupas Šv. Maksimas.

Apie šventojo Maksimo gyvenimą neturime daug žinių, tačiau išliko jo devyniasdešimties pamokslų rinkinys. Iš pamokslų galime suvokti jo stiprų ryšį su savo miestu, kuriame darbavosi ir šv. Ambraziejus.

Tais laikais Turino miestas nuolatos buvo pavojuje, nes įvairios barbarų gentys nuolatos puldinėdavo apylinkes, kurių gyventojai ieškodavo prieglobsčio mieste. Iš vyskupo Maksimo pamokslų matome jo pastangas kovoti su skurdu ir susiskaldymu. Nors ir negalima tiksliai nustatyti kam buvo sakyti pamokslai, tačiau galima manyti, jog ganytojas kreipėsi į rinktinį Turino krikščionių bendruomenės branduolį, kurį sudarė turtingi žemės valdytojai.

Popiežius Benediktas XVI atkreipė audiencijos dalyvių dėmesį ir į tai, kad pavyzdžiui Šv. Maksimas keliuose pamoksluose kelia labai aktualią temą apie turtą ir neturtą krikščionių bendruomenėje. 17–ame pamoksle Šv. Maksimas teigia, kad daugelis krikščionių ne tik nesidalina savo turtu, bet taip pat ir atima iš kitų. Šv. Maksimas ragina krikščionis laikytis duotų pažadų, padėti piligrimams ir svečiams bei pasmerkia krikščionių godumą. Toliau šventasis skelbia mokymą apie krikščioniškas piliečio pareigas. Anot Šv. Maksimo, išgyventi krikščionybę reiškia prisiimti ir pilietines pareigas.

Griūvant Romos imperijai, Turino vyskupas jautėsi turintis galią imtis valdyti ir patį miestą. Vyskupas ne tik stengėsi stiprinti tikinčiųjų tradicinę meilę savo gimtinei, bet taip pat skelbė aiškią pareigą mokėti mokesčius. Šv. Maksimo tonas bei pamokslų turinys aiškiai rodo išaugusį vyskupo politinės atsakomybės tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis suvokimą. 89-ajame pamoksle Turino ganytojas palygina vyskupo su bičių atliekamomis pareigomis: „vyskupai, kaip bitės, laikosi kūno skaistumo, neša dangiško gyvenimo maistą, naudoja įstatymo geluonį. Yra skaistūs pašvęsti, saldūs pasotinti, griežti baudžiant“.

Pasak popiežiaus Benedikto XVI, šiandien istorinė, kultūrinė ir socialinė situacija yra labai skirtinga. Nežiūrint pakitusių sąlygų, visada išlieka galioti tikinčiojo pareigos savo miestui ir tėvynei. Sąsajos tarp „sąžiningo piliečio“ ir „doro krikščionio“ pareigų lieka galioti ir šiandien.

Bendrosios audiencijos metu sakytos kalbos pabaigoje Šv. Tėvas priminė pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“ raginimą tikintiesiems: „stengtis ištikimai atlikti savo žemiškąsias pareigas, vadovaujantis Evangelijos dvasia. Nukrypsta nuo tiesos tie, kurie žinodami, jog čia neturime išliekančio miesto, bet laukiame būsimojo, mano galį apleisti savo žemiškąsias pareigas. Jie pamiršta, kad tikėjimas juo labiau juos įpareigoja atlikti tas pareigas pagal kiekvieno pašaukimą“ (n.43).

Sekdamas Šv. Maksimo ir daugelio kitų Bažnyčios tėvų mokymu, Vatikano II Susirinkimo žodžiais Popiežius visiems tikintiesiems palinkėjo „imtis bet kokio žemiškojo darbo, jungdami visą žmogiškąją, šeimos, profesinę, mokslo ir technikos veiklą į vieną gyvybinę sintezę su religinėmis vertybėmis, kurioms laikant svarbiausiu kelrodžiu visa darniai vyksta Dievo garbei“ (n. 43) ir visos žmonijos. (kl)