750 metų nuo šv. Hiacinto mirties. Pokalbis su dailės istorike Sigita Maslauskaite

Šv. Hiacintas, Lietuvoje žinomas taip pat šv. Jackaus vardu, gimė 1185 metais, Silezijos regione, turbūt kilmingoje šeimoje. Apie Hiacinto gyvenimą yra išlikę įvairių pasakojimų, tačiau juos sunku dokumentuoti. Vis dėlto teigiama, kad iš pradžių Hiacintas tapo kanauninku Krokuvoje, o vėliau nukeliavo į Romą, kur, manoma, buvo priimtas į dominikonų ordiną paties šv. Dominyko, būtent šv. Sabinos bazilikoje, kuri 1219 metais buvo atiduota ir šiandien tebepriklauso dominikonų ordinui. Po neilgo noviciato buvo pasiųstas apaštalauti į rytus nuo Lenkijos – į Prūsiją, Kijevą, perplaukęs jūrą pamokslavo Skandinavijos šalyse. Be apaštalavimo, kuris nebuvo lengvas ar saugus, rūpinosi daugeliu kitų uždavinių – dominikonų konventų steigimu, naujų bažnytinių struktūrų kūrimu. Šių uždavinių įgyvendinimą, sudėtingomis politinėmis ir kartais karo sąlygomis, ne visada lydėjo sėkmė. Kaip bebūtų, 13 amžiaus ketvirtame dešimtmetyje šv. Hiacintas tapo tuo asmeniu, kuris koordinavo daugelio misijų Lenkijoje ir regione pastangas. Mirė Hiacintas 1257-ais metais Krokuvoje. Kanonizuotas popiežiaus Klemenso VIII pontifikato metu 1594 metais.

Apie šv. Hiacintą kalbamės su istorinėje konferencijoje Romoje dalyvavusia ir pranešimą joje skaičiusia dailės istorike Sigita Maslauskaite: