30 eilinis sekmadienis

Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju'. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas. (Lk 18, 9-14)

MALDOS STAIGMENOS, Mons. Adolfas Grušas:

Ko gero, klausantis Jėzaus pasakojimo apie muitininko ir fariziejaus maldą, norisi apie jį tai kuo mažiau, nes akivaizdu, jog Išganytojas kalba apie dabartinius šio palyginimo klausytojus ir laukia, kad mes sugebėtume padaryti reikiamas išvadas apie tai, kaip meldžiamės ir ko mūsų malda yra verta. Tad verčiau jau nerizikuoti…

Mes gal ir galėtume taip pasielgti, jei evangelistas Lukas nebūtų mums įteikęs šio pasakojimo, tarsi registruoto laiško su pranešimu apie įteikimą, ant kurio aiškiai užrašytas mūsų adresas: Kai kuriems žmonėms, kurie pasitiki savo teisumu, o kitus niekina.

Tad ieškome Šventojo Rašto specialistų, kurie patikintų mus, jog šis palyginimas skirtas ne mums, o visų laikų fariziejams, ir dėl to turėtų teisintis tik jie. Tai, kad laiškas pateko į mūsų rankas, tėra apmaudi pašto klaida…

Tačiau kas iš mūsų galėtų užtikrinti, kad jo gyslose neteka bent lašelis to biblinio fariziejaus kraujo?! Kažin, ar visada, stoję Dievo akivaizdon, esame laisvi nuo tuštybės, pagyrūniškumo ir perdėto susirūpinimo savimi?…

Reikia tik truputėlio drąsos atskleisti šį mums skirtą laišką ir pamėginti į jį įsiskaityti.

Du žmonės atėjo į šventyklą melstis…

Fariziejus, pagal bendrą visų tikinčiųjų nuomonę, yra ištikimas pačių smulkiausių teisinių ir religinių nurodymų vykdytojas, tačiau jo maldai visąlaik kažko trūksta.

Jis ne tiek meldžiasi, kiek pasakoja. Visų pirma išdėstęs Dievui savo gerus darbus, jis tuojau pat pradeda su smulkmenomis vardinti kitų žmonių blogybes. Jam neužtenka matyti maldoje Viešpatį. Jam reikalingi ir kiti žmones, tačiau tik tam, kad pats galėtų jaustis teisus, geresnis, aukštesnis.

Kiek vietos skirta Dievui šiame tuštybės ir pasitenkinimo savimi religingume? Fariziejui reikia Dievo, tačiau tik tam, kad jis turėtų prieš ką pasigirti savo dorybėmis. Netgi galima įtarti, kad pačias dorybes jis visų pirmiausia vertina tik tiek, kiek jos gali tapti pretekstu tuštybei.

Fariziejus viduje yra pilnas savimeilės, todėl niekaip negali rasti savo širdyje vietos nusižeminimui, tad ten nėra vietos ir Dievo malonei.

Tuo tarpu muitininkas, nusidėjėlis, iškart randa vietą maldai. Jis pasineria į savo nevertumą, panašiai, kaip kad fariziejus ropščiasi į savo įsivaizduojamas aukštybes. Muitininkas susigūžia savo menkume.

Jam net nereikia smulkiai išpažinti savo nusikaltimų. Tai už jį jau padarė fariziejus. Muitininkas tik apibendrina viską, vadindamas save nusidėjėliu ir padaro reikalingas išvadas: Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!

Fariziejus išvardino nuodėmes, o muitininkas padarė atgailą…

Du žmonės atėjo į šventyklą melstis, tačiau meldėsi tik vienas, o kitas vaidino gerą žmogų.

Kad viską gerai suprastume, reikėtų palaukti jų prie išėjimo. Fariziejus išeina pasipūtęs ir patenkintas savimi, muitininkas yra toks pat, kaip atrodė ir maldoje. Jo akys nuleistos žemyn, bet jis pats atrodo pakylėtas dvasioje. Jis yra nuteisintas…

Iš tiesų malda gali atnešti daug netikėtumų…