Vatikane pristatytas Tamplierių Ordino bylos aktų leidimas
Vatikano Senojoje Sinodo salėje ketvirtadienį buvo pristatytas istorinio pobūdžio
leidinys „Procesus contra Templarios“, kuriame pateikiamas XIV amžiaus pradžios pergamentų
faksimilių rinkinys, liudijantis svarbius 1308-1312 metų bylos tamplieriams momentus.
Tamplierių ordino tema yra itin mėgstama tam tikros rūšies literatūros, kuri
ordiną apipynė pačiomis įvairiausiomis paslaptimis, konspiracijomis ir intrigomis.
Vatikane pristatomas leidinys, žinoma, šiai literatūrai nepriklauso ir yra rimtas
bei patikimas instrumentas istorinėms studijoms.
Du amžius gyvavusiam kariniam
riterių vienuolių ordinui smūgį sudavė dar ir šiandien istorikų kontraversiškai vertinamas
popiežiaus Klemenso V įsakas, spaudžiant Prancūzijos karaliui Pilypui IV Gražiajam,
sustabdyti Ordino veiklą. Stambiame veikale pateiktų pergamentų faksimilių originalai
yra saugojami Vatikano Slaptajame Archyve. Veikalas yra trečiasis iš Vatikano Slaptojo
Archyvo ir bendrovės „Scrinium“ leidinių serijos, skirtos ypatingiems istoriniams
dokumentams „Exemplaria Praetiosa“.
Ketvirtadienį pristatytame veikale pateikiami
tamplierių apklausų ir liudijimų protokolai, trijų bylos sprendime dalyvavusių kardinolų
Colonna, de la Chapelle ir Fredol antspaudų kopijos. Skaitytojui pagelbės bylos aktų
kritiškas mokslinis vertinimas ir istorinis įvadas, supažindinantis su istoriniu kontekstu
ir aplinkybėmis, kurioms buvo iškelta teisminė byla Tamplierių Ordinui.
Veikale
taip pat galima rasti faksimilę tik 2001 metais vėl atrasto originalaus dokumento,
kuriuo tamplieriams minėti kardinolai popiežiaus vardu suteikė visišką atleidimą ir
išteisino nuo kaltinimų erezija.
Šis dokumentas rodo, jog popiežius Klemensas
V abejojo Pilypo IV kaltinimais tamplieriams ir ieškojo kitų bylos sprendimo būdų,
negu kad visiškai išformuoti Ordiną. Galima daryti prielaidą, jog popiežius ketino
reformuoti Ordiną, suteikdamas jam kitą discipliną ir kitus tikslus.
Pirmas
Tamplierių ordino bylos dokumentų leidimas buvo parengtas tolimais 1887, vokiečių
kilmės profesoriaus Konrado Schottmüller. Nors jo darbas taip pat labai vertinamas,
dabartinis leidimas jį pranoksta. Kaip minėta, jis papildytas anksčiau nežinotų dokumentų
faksimilėmis. Dabartinės technologijos, ultravioletinių spindulių naudojimas, leido
perskaityti ir perrašyti tas 7 amžių senumo pergamentų vietas, kurios buvo vienaip
ar kitaip pažeistos.
Šio tomo parengimas truko šešerius metus, prie
jo prisidėjo apie 50 įvairių sričių ekspertų.
Daug dėmesio skirta ir pačiai
leidinio formai bei kokybei. Jam naudotas labai aukštos kokybės popierius, natūralus
ir sintetinis amžiams atsparus pergamentas, viršeliai ir leidinio dėklas padaryti
rankomis iš odos, naudojant autentiškas ir senas knygų įrišimo technologijas. Pavyzdžiui,
vien pakankamam skaičiui lapų pagaminti reikėjo trijų mėnesių. Dabar yra parengti
399 egzemplioriai, jei bus poreikis, numatoma parengti ir daugiau, tačiau ne daugiau
kaip 799 egzempliorius. Žinoma, šio tomo kaina nėra kukli. Jį įsigys prestižinės bibliotekos
ir privatūs kolekcionieriai.
* * *
Vatikano slaptasis archyvas nėra
kokias nors nepaprastas paslaptis sauganti institucija, kaip kartais galėtų atrodyti
išgirdus žodį „slaptasis“ jo pavadinime, bet yra toks pat valstybinis archyvas, kokių
daug ir kitose šalyse. Jis ir tvarkomas vadovaujantis panašiais archyvų įstatymais,
kokie veikia ir kitose valstybėse. Šiuo metu galiojanti Vatikano archyvų įstatymo
redakcija buvo paskelbta popiežiaus Jono Pauliaus II Motu Proprio 2005 metų kovo 25
dieną. Dabartinis Vatikano slaptasis archyvas buvo įkurtas septynioliktojo amžiaus
pradžioje, popiežiaus Pauliaus V sprendimu viename centriniame archyve pradėjus laikyti
visą valstybės archyvinę medžiagą. Popiežiaus Leono XIII sprendimu 1881 metais leista
istorikams naudotis Vatikano archyvo medžiaga. Nuo to laiko kelioms istorikų kartoms
Vatikano archyvas yra vienas svarbiausių šaltinių. Kai kurios Europos valstybės net
įkūrė Romoje savo institutus, kad istorikai galėtų patogiai naudotis šio archyvo medžiaga.
Žinoma, kaip ir kitų valstybių archyvuose, tyrinėtojams ne viskas prieinama. Šiuo
metu istorikai gali naudotis medžiaga iki popiežiaus Pijaus XI pontifikato pabaigos,
tai yra iki 1939 metų vasario mėnesio.
Kita, lygiagrečiai su Vatikano slaptuoju
archyvu veikianti institucija yra Vatikano apaštališkoji biblioteka. Biblioteka šiuo
metu uždaryta. Liepos 14 dieną prasidėjo trejus metus truksiantys remonto darbai.
Kol vyks remontas, neįmanoma asmeniškai vietoje naudotis bibliotekos fondais, tačiau
ir toliau teikiamos internetinės paslaugos. Per internetą pasiekiamas bibliotekos
katalogas ir galima užsisakyti faksimiles.
Abiem šioms institucijoms – Vatikano
slaptajam archyvui ir Vatikano apaštališkajai bibliotekai, greta tiesioginių jų vadovų
– prefektų, vadovauja Šventosios Romos Bažnyčios archyvistas ir bibliotekininkas.
Nuo šių metų birželio pabaigos šias pareigas eina italas salezietis arkivyskupas Raffaele
Farina. Farina yra vienas 23 hierarchų ir kunigų, kuriuos popiežius Benediktas XVI
lapkričio 24 dieną paskirs kardinolu. (sk/rk)