Venesuelos vyskupai apie prezidento Chavez reformas

Ko gero jau retas, sekantis įvykius tarptautinėje arenoje, nebus dar girdėjęs apie Venesuelos prezidentą Hugo Chavez ir jo įgyvendinamą „XXI amžiaus socializmą“, kurio vertinimai yra pasklidę tarp dviejų kraštutinumų. Jei vieni jį laiko tuo žmogumi, kuris iš tiesų drąsiai demaskuoja neteisingumo situacijas ir, ryžtingai jas keisdamas, vykdo savo pažadus pagerinti neturtingųjų daugumos padėtį, tai kitiems jis diktatorius ir populistas.

Bažnyčios santykiai su Hugo Chavez ir jo politika taip pat yra įvairūs. Hugo Chavez, prisiekęs „tėvynė, socializmas arba mirtis“, ne kartą yra pareiškęs, jog jis dar ir „krikščionis bei katalikas“, jog pripažįsta ir gerbia Bažnyčios autonomiją bei vaidmenį. Savo ruožtu, Venesuelos Bažnyčioje yra aiškiai simpatizuojančių Hugo Chavez inicijuotoms reformoms, ypač vargšų naudai, tuo tarpu kiti, nusiteikę prieš Chavez režimą, pažymi esminį socializmo ir katalikybės nesuderinamumą bei baiminasi šalies nusiritimo į gryną diktatūrą.

Ši baimė tapo konkretesne po šių metų rugpjūčio 15 dienos, kai jau trečią prezidento kadenciją einantis Hugo Chavez parlamentui pristatė konstitucijos reformų paketą. Nors siūloma vienaip ar kitaip pakeisti 33 (iš 350) konstitucijos straipsnius, sustiprinant, pavyzdžiui, darbininkų teises ir stabilumą, tačiau tarptautinės spaudos dėmesį ypač patraukė tas skirsnis, kuris nustato, jog prezidento kadencija trunka 7 metus (vietoj dabartinių 6) ir kad tas pats asmuo prezidentu gali būti išrenkamas tiek kartų, kiek pageidaus balotiruotis. Dar kitas skirsnis leidžia prezidentui nenustatytam laikui paskelbti ypatingąją padėtį, kurios metu gynybos ir spaudos laisvės būtų apribojamos ar panaikinamos.

Kritikai čia įžvelgė tradicinę diktatorių taktiką, kuri leidžia, išlaikant „tautos išrenkamo prezidento“ regimybę, valdyti šalį iki gyvos galvos, o prezidento Chavez šalininkai šioje kritikoje, taip pat tradiciškai, įžvelgia piktą valią ir Venesuelai priešiškų jėgų veikimą.

Kaip bebūtų, nuogąstavimus dėl didėjančių galimybių įstatymiškai suvaržyti žmogaus teises išreiškė tokios žinomos ir solidžios nevyriausybinės organizacijos, kaip „Human rights watch“ ir „Reporteriai be sienų“.

Venesuelos Bažnyčia taip pat subūrė specialią komisiją, kuri išnagrinėjo prezidento Chavez siūlomų reformų paketą ir pateikė savo išvadas.

Jose pažymima, kad Bažnyčia nesiekia vadovauti politikai, tačiau turi pareigą iš etinės perspektyvos apmąstyti ir pateikti savo įvertinimus atžvilgiu tų klausimų, kurie liečia kiekvieno piliečio, kiekvieno tikinčiojo gyvenimą.

Vyskupų komisijos išvadose pažymima, kad konstitucijos nuostatoms turi pritarti kiek įmanoma didesnė visuomenės dalis. Kai kurios reformos, pavyzdžiui darbo dienos sutrumpinimas, susilaukia plataus konsensuso. Tačiau kitos reformos, vardan socializmo kūrimo apribojančios paskirų piliečių teises ir koncentruojančios daugiau galios valdžios ir ypač prezidento institucijose, yra labiau kontraversiškos ir nesulaukia plataus konsensuso. Tai rodo apklausos.

Vyskupai priminė istorinę patirtį, kuri rodo, jog visi socialistinių valstybių ir visuomenių kūrimo eksperimentai nuslydo į didesnį ar mažesnį totalitarizmą, kurio „prigimtinis“ bruožas yra asmenų laisvės, taip pat ir religinės laisvės, apribojimas.

Remdamiesi Bažnyčios socialinės doktrinos principais, Venesuelos vyskupai teigė, jog asmenų laisvės ribojimas nesumažins neteisingumo, bet tiktai jo dar daugiau padaugins, ir suabejojo socialistinio Chavez projekto asmens ir valstybės vizijų pagrįstumu bei tinkamumu Venesuelai. (rk)