Trečiadienio bendroji audiencija. Vyskupas Ambraziejus
Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje Šventasis Tėvas maldininkams kalbėjo apie
vyskupą Ambraziejų. Šventasis mirė 397 metais Milane, besimelsdamas didžiojo pentadienio
naktį. Tai buvo Šv. Ambraziejaus paskutinė katechezė, be žodžių, o tik tyliai liudijant
savo gyvenimu.
Ambraziejus gimė apie 340 metus Treviri mieste, krikščioniškoje
šeimoje. Mirus tėvui, motina jį išsiuntė į Romą, kur gavo gerą retorinį bei teisinį
išsilavinimą ir taip užsitikrino galimybę kilti karjeros laiptais. Apie 370 metus
Ambraziejus buvo pasiustas į Milaną valdyti dvi šiaurines provincijas, kur virė nesutarimai
tarp ortodoksų ir arijonų. Nežiūrint to, kad Ambraziejus dar tik ruošėsi priimti krikštą,
vietos žmonės jį išrinko Milano vyskupu.
Naujasis vyskupas nedelsdamas ėmė
studijuoti Šv. Raštą. Pasinaudodamas Origeno veikalais, vysk. Ambraziejus greitai
išmoko pažinti Dievo Žodį ir jį komentuoti. Ambraziejus taip pat atnešė į lotyniškąją
tradiciją Origeno Švento Rašto meditacijos tradiciją bei padarė pradžią lectio divina
praktikai. Be kita ko, Ambraziejus pasižymėjo gabumu pritaikyti Senojo Testamento
tekstus kasdieniniams krikščionių gyvenimui. Šventojo Ambraziejaus pamokslai, kurie
sudaro išlikusių jo darbų pagrindą, per Senojo Testamento išminties knygas krikščionis
išmoko gyventi pagal dieviškąjį Apreiškimą.
Asmeninis Ambraziejaus pamokslininko
pavyzdys bei pavyzdinė krikščionių bendruomenė lėmė Dievo Žodžio skelbimo efektyvumą,
kurį norėdamas pailiustruoti popiežius Benediktas XVI į audienciją susirinkusiems
maldininkams priminė šv. Augustino pavyzdį. Retorikos mokytojas Augustinas, dar būdamas
skeptiku, atvyko į Milaną. Augustinas atsivertė, nes buvo paveiktas vysk. Ambraziejaus
pavyzdžio bei Milano vieningos krikščionių bendruomenės, kuri bendrai meldėsi ir giedojo.
Popiežius taip pat pacitavo vieno šv. Augustino pamokslo tekstą, kuris vėliau
buvo panaudotas ir Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje „Dei Verbum“: „Visi dvasininkai,
ypač Kristaus kunigai ir visi kiti, kaip diakonai ar katechetai teisėtai imdamiesi
žodžio tarnybos, turi uoliai skaityti bei atsidėję studijuoti Šventąjį Raštą, kad
nė vienas netaptų „bergždžias Dievo žodžio skelbėjas išore, pats neklausąs jo savo
vidumi““. Būtent iš vyskupo Ambraziejaus Augustinas išmoko „klausytis savo vidumi“,
meldžiantis nuolatos skaityti Šventąjį Raštą ir iš tikrųjų Dievo Žodį priimti į savo
širdį bei jį įsisavinti.
Šv. Augustinas „Išpažinimuose“ aprašo visai krikščionybės
istorijai ypatingą reikšmę turėjusį susitikimą su vyskupu Ambraziejumi. Šv. Augustinas
pasakoja, kad kiekvieną kartą, kai tik nuvykdavo pas Milano vyskupą, matydavo ilgą
eilę žmonių trokštančių pasikalbėti su Ambraziejumi ir būti paguostiems. Visą kita
likusį laiką Ambraziejų būdavo galima matyti valgantį arba tik akimis tyliai skaitantį
Šventąjį Raštą.
Popiežius Benediktas atkreipė dėmesį, kad pirmaisiais krikščionybės
amžiais Dievo Žodžio skaitymas buvo glaudžiais susijęs su jo skelbimu. Skaitymas
balsu padėdavo taip pat suprasti ir pačiam skaitovui. Tačiau Ambraziejaus gebėjimas
skaityti tyliai, liudijo jo gerą Raštų pažinimą. Čia galima atrasti ir Ambraziejaus
katechezės metodą: intymiai įsisavintas Šventasis Raštas pats pasiūlo skelbimo turinį,
kad širdys atsiverstų.
Tagi, dar kartą pabrėžė Popiežius, katechezė yra neatskiriama
nuo gyvenimo liudijimo. Katechetas negali pasirodyti kaip klounas, kuriam jo vaidmuo
yra amatas. Katechetas privalo būti kaip mylimiausias mokinys, kuris padėjo savo galvą
Mokytojui ant krūtinės ir iš kurio išmoko mąstyti, kalbėti ir veikti. Galiausiai Šventasis
Tėvas priminė, kad tikrasis mokinys yra tas, kuris įtikinamai ir efektyviai skelbia
Evangeliją. (kl)