Neapolyje baigėsi tarpreliginis susitikimas. Kvietimas taikai
Antradienį Neapolyje baigėsi tarpreliginis susitikimas „Už pasaulį be smurto: religijų
ir kultūrų dialogas“, kuriame dalyvavo daugelio krikščioniškų Bažnyčių bei konfesijų
vadovai ar atstovai, o taipogi ir musulmonų, žydų, induizmo, šintoizmo, zoroastrizmo
religiniai lyderiai. Su jais visais susitiko ir popiežius Benediktas XVI, suderinęs
šį susitikimą su pastoraciniu apsilankymu Neapolio mieste praėjusį sekmadienį, spalio
21 dieną. Vėliau katalikų Bažnyčią atstovavo aukščiausi Šventojo Sosto institucijų
pareigūnai.
Tai jau XXI tokio tipo susitikimas, surengtas šventojo Egidijaus
bendruomenės. Tai, kad į kvietimą jame dalyvauti atsiliepė penkios dešimtys religinių
lyderių, rekordiškai daug, rodo, kad šis renginys, o tiksliau sakant, jo idėja ir
prasmė nusipelno vis didesnio dėmesio ir pritarimo.
Susitikimas buvo užbaigtas
simboliniais gestais. Antradienio vakare visi tarpreliginio susitikimo dalyviai dalyvavo,
skambant bažnyčių varpams, eisenoje už taiką, po kurios sekė taikos palinkėjimas vienas
kitam. Plebiscito aikštėje religijų lyderius pasitiko Italijos respublikos prezidentas
Giorgio Napolitano, po to buvo pasirašytas bei paskelbtas bendras kvietimas taikai,
prasidėjęs tokiais žodžiais: „Skirtingų religijų vyrai ir moterys, atvykę iš visų
pasaulio kraštų, Neapolyje susirinkome užmegzti broliškų ryšių ir prašyti Dievo didžiosios
taikos dovanos. Dievo vardas yra taika“.
Kvietime taikai prievarta buvo pavadinta
mūsų planetą užkrėtusia liga, sėjančia neapykantą, skurdą, nusivylimą, terorizmą,
žudančia viltį ir gundančia žmogaus širdį pasakyti, kad niekas negali pasikeisti,
kad neįmanoma sugyventi kartu.
Tačiau religijų lyderiai, pripažindami tokio
pesimizmo svorį, pakvietė jam nepasiduoti, nes tai nėra vienintelis galimas kelias.
Kitas kelias yra dialogas, gilus, autentiškas, suvokiant ir neneigiant nei savo, nei
kitų skirtingumo bei tapatybės. Toks dialogas atveria duris vilčiai ir sudaužo pesimizmą.
Religijų
lyderiai tvirtai pareiškė, kad kiekvienas, kuris naudoja Dievo vardą kito neapykantai,
prievartos veiksmams, karui – piktžodžiauja.
Įsipareigojame, - rašoma kvietime
taikai, - mūsų tikėjimo broliams pasiūlyti meną gyventi kartu. Nėra kitos alternatyvos
žmonių šeimos vienybei. (...) Tiems, kurie žudo, sėja terorizmą, kariauja Dievo vardu
kartojame – „Sustokite! Nežudykite! Prievarta yra visų pralaimėjimas!“. (rk)