Katare netrukus bus pirmoji bažnyčia. Krikščionys Arabijoje

Nedidelėje Kataro valstybėje ateinančių metų vasario mėnesį numatoma atidaryti pirmąją šalyje katalikų bažnyčią. Tai tikrai didelis įvykis šiame arabų Emyrate, kurio didžioji sienų dalis ribojasi su Saudo Arabija ir kuris neišvengiamai patenka į jos įtakos zoną. Didžioji dalis Kataro, kaip ir Saudo Arabijos, vietinių gyventojų yra musulmonai vahabitai, t.y., priklauso 17 amžiuje gimusiam musulmoniškam judėjimui, kuris pasižymi itin dideliu konservatyvumu ir vienintelėmis juridinėmis bei visuomeninėmis taisyklėmis pripažįsta tik tas, kurios įrašytos Korane. Dalis komentuotojų deda lygybės ženklą tarp vahabitų ir fundamentalizmo bei fanatizmo.

Per pastaruosius dešimtmečius į Katarą atvyko dirbti daugybė emigrantų, mat šaliai nebeužteko savos darbo jėgos. Šiuo metu, rodos, emigrantų skaičius netgi viršija vietinių gyventojų skaičių. Šeštadalį Lietuvos teritorijos užimančio Kataro valstybėje gyvena beveik 900 000 žmonių.

Manoma, kad apie 100 000, o pasak kitų – net 140 000, žmonių yra katalikai, atvykę iš Indijos ir Filipinų. Daug metų Kataro valdžios buvo prašoma leisti katalikams ir kitoms krikščioniškoms konfesijoms pasistatyti savo maldos namus, tačiau daugelio vietinių musulmonų sąmonėje krikščioniška bažnyčia būtų paniekinimas ir šventvagystė.

Iki šiol katalikai turėjo būti „nematomi“: švęsti Mišias už uždarų durų, negalėjo demonstruoti jokių savo tikėjimo simbolių.

Vis dėlto pastaraisiais keleriais metais šalyje, ne be Vakarų raginimo, įvyko šioks toks atsivėrimas religinėje politikoje. Emyras Hamad bin Khalifa Al Thani, Kataro karališkosios šeimos narys ir šalies vadovas, 2002 metais užmezgė diplomatinius ryšius su Šventuoju Sostu, o dabar štai Dohos - Kataro sostinės – priemiestyje dovanojo žemės, skirtos būtent bažnyčios statybai.

Tikimasi, kad ji atvers duris 2008 metų vasario mėnesį, ji bus skirta Marijai, Rožinio karalienei. Ji neturės išoriškai matomo kryžiaus, varpinės, bus atvira tik katalikų bendruomenei, o ne visiems norintiems – tokie yra valdžios apribojimai, kurie taip pat draudžia bet kokią evangelizacinę veiklą.

Tad šiuolaikinės ekonomikos poreikiai paradoksaliai nulėmė krikščionių sugrįžimą į tas žemes, kurios joms buvo tokios priešiškos 14 amžių.

Ir kitose musulmonų arabų valstybėse susidarė panaši situacija kaip ir Katare. Antai, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kuriuose iš 4 milijonų gyventojų apie 70 procentų yra darbo ieškoti atvykę emigrantai, krikščionys yra didžiausia religinė mažuma ir sudaro apie 35 procentus visų šalies gyventojų.

Beje, šių metų gegužės 31 dieną Šventasis Sostas ir Jungtiniai Arabų Emyratai taip pat užmezgė oficialius diplomatinius santykius.

Manoma, kad net konservatyviojoje Saudo Arabijoje dirba apie vieną milijoną filipiniečių, kurių dauguma yra katalikai.

Vis dėlto krikščionių padėtis šiose valstybėse yra labai sunki. Kaip minėta, jų religinis gyvenimas privalo vykti nematomai, tarsi jo net ir nebūtų. Yra draudžiama apaštalinė veikla, musulmono atvertimas į krikščionybę yra sunkus nusikaltimas, už kurį gresia mirties bausmė tiek tam, kuris atsivertė, tiek tam, kuris įtakojo atsivertimą.

Pati emigrantų padėtis yra labai trapi ir menkai apsaugota. Nors kai kurie jų darbuojasi ir šalyje gyvena daug metų, jiems nesuteikiama jokių didesnių teisių, uždrausta įsigyti nekilnojamo turto ir žemės. Jų padėtis priklauso nuo darbo kontrakto, tad nuo darbdavių. Nutraukus darbo kontraktą nesudėtinga bet kokį nepatogų asmenį nedelsiant išsiųsti iš šalies. (rk)