Naujasis Italijos ambasadorius prie Šv. Sosto įteikė Popiežiui skiriamuosius raštus.

Ketvirtadienio rytą popiežius Benediktas XVI priėmė naują Italijos ambasadorių prie Šv. Sosto Antonio Zanardi Landi. Misiją Vatikane pradedančiam diplomatui sakytoje kalboje Šv. Tėvas visų pirma atkreipė dėmesį į skiriamųjų raštų įteikimo ceremonijai parinktą datą: spalio 4-ąją – Italijos dangiškojo globėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio liturginės šventės dieną. Italiją ir Šventąjį Sostą sieja labai artimi ryšiai, kurių bene akivaizdžiausias yra tas, kad Petro Įpėdinio sostas yra pačiame Italijos vidury. Šitą artumą patvirtina Italijos gyventojų palankumas Popiežiui, svetingumas ir entuziazmas, su kuriais jis susiduria vizitų Romoje ar kituose pusiasalio miestuose metu. Katalikų Bažnyčia, savo ruožtu, irgi, kaip praeityje, taip ir šiandien, ir rytoj yra pasiryžusi tarnauti Italijos pilietinei visuomenei, ugdyti ir iškelti tai, kas joje yra gera ir teisinga, nešti Evangelijos šviesą į žmonių gyvenimą, suderinamai su bendro gėrio siekimu ir atsižvelgiant į laikų ir situacijų įvairovę. Šitokio pilietinės visuomenės ir Bažnyčios bendradarbiavimo kriterijus nustatė Vatikano II Susirinkimas, konstitucijoje Gaudium et Spes skelbdamas, kad „politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityse yra viena nuo kitos nepriklausomos ir savarankiškos, tačiau jos abi, nors ir skirtingu pagrindu, tarnauja tų pačių žmonių asmeniniam ir visuomeniniam pašaukimui“. (76) Popiežius atkreipė dėmesį, jog tokį patį Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo principą skelbia ir Italijos Respublikos konstitucija. Tas pats dėsnis užfiksuotas ir 1984 metų Italijos ir Šv. Sosto sutartyje, kuria buvo papildytas 1929 metų konkordatas. Tarnaudama visuomenei, Bažnyčia nesiekia nei valdžios, nei privilegijų, nei naudos, nei socialinio prestižo. Vienintelis jos tikslas, o kartu ir veikimo norma, yra troškimas sekti Kristų. Būtent dėl to, Bažnyčia nori, kad valstybė gerbtų Bažnyčios specifiškumą ir kad sudarytų jai sąlygas vykdyti savo misiją ne vien tikinčiųjų, bet visų šalies gyventojų gerovei.

Popiežius priminė naujam Italijos ambasadoriui ką buvo sakęs dalyvaudamas pernai Veronos mieste vykusiame Italijos Bažnyčios suvažiavime. Bažnyčia neketina būti politikos veikėja, tačiau politinė bendruomenė jai rūpi,- kalbėjo Popiežius cituodamas prieš metus sakytą savo paties kalbą. Krikščionių tikėjimas apvalo žmogaus protą, padeda jam būti pačiu savimi. Skelbdama krikščionišką socialinę doktriną, paremtą žmogaus prigimčiai būdingomis vertybėmis, Bažnyčia siekia, kad visuomenės gyvenime būtų pripažįstama ir kuriama tai, kas iš tiesų yra teisinga.

Popiežius linkėjo, kad ir ateityje Bažnyčios ir Italijos valstybės bendradarbiavimas nesiribotų tik bendro kultūros paveldo saugojimu, bet kad drauge būtų sprendžiamos ir problemos, atsirandančios visuomenės gyvenime dabartiniais postmoderniais laikais. Tarp pastarųjų,- sakė Popiežius,- visų pirma paminėtina žmogaus gyvybės visose gyvenimo stadijose apsauga, asmens ir šeimos teisių gynimas, solidaraus pasaulio kūrimas, kūrinijos tausojimas, kultūrų ir religijų dialogas. Pastarosiose srityse nemažai nuveikta būtent Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo dėka. Gera proga pagilti šias temas bus ateinančiais metais sukaksiančios Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo 60-osios metinės. Čia Popiežius vėl pirminė ką buvo sakęs šiemetinės Pasaulinės taikos dienos proga paskelbtame laiške. Deklaracija,- sakė Popiežius,- tai tarsi visos žmonijos prisiimtas moralinis įsipareigojimas. Dėl to svarbu, kad nebūtų prarastas žmogaus teisių natūralus pamatas. Nes jei bus tenkinamasi tik pozityvistine ir sutartine žmogaus teisių interpretacija, valstybės ir tarptautinės organizacijos nesugebės pagrįsti savo pareigos ginti žmonių ir tautų teises.

Galiausiai Popiežius dar kartą priminė šį ketvirtadienį minėtą šv. Pranciškaus Asyžiečio šventę. Linkėjo Italijai, jos vadovams ir visiems gyventojams Dievo palaimos ir šventųjų Italijos globėjų – Pranciškaus Asyžiečio ir Kotrynos Sienietės užtarimo. (jm)