Arkivyskupas Mamberti: globalizacija ir religija

Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje vyksta dviejų dienų trukmės seminaras, kurio tema yra „Globalizacija ir religija“. Jis surengtas Bavarijos katalikų akademijos ir Vokietijos respublikos ambasados prie Šventojo Sosto iniciatyva. Tarp pranešėjų yra įvairių šalių politikų, mokslininkų ir dvasininkų.

Ketvirtadienį buvo perskaitytas Šventojo Sosto sekretoriaus santykiams su valstybėmis Dominique Mamberti pranešimas. Kadangi arkivyskupas Mamberti ilgiau nei numatyta užtruko misijoje Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke, pranešimą perskaitė jo artimiausias padėjėjas Pietro Parolin.

Pateikiame keletą arkivyskupo Mamberti pranešimo įžvalgų ir pastabų.

Globalizacijos reiškinio, pasiekusio atokiausius pasaulio kampus, jau nebereikia įrodinėti. Diskusijos šiandien kyla dėl paskirų globalizacijos prielaidų ir pasekmių. Ekonominiai ir technologiniai globalizacijos aspektai yra akivaizdūs bei apčiuopiami, kiek mažiau – ideologiniai. Su globalizacija plinta ir tam tikras ideologinis būdas žvelgti į pasaulį, kartais vadinamas „globalizmu“. Pavyzdžiui, pasak šio požiūrio, politika yra tik technikos, o demokratija tik procedūrų klausimas. Kyla įtarimų, ar tokio pobūdžio požiūris nėra pernelyg reduktyvus žmogaus asmens atžvilgiu.

Globalizacija nėra „iš dangaus nukritusi“ sistema, kurią galime tik pasyviai priimti. Ji priklauso ir nuo asmenų laisvės. To pasekmėje yra galima ir privaloma globalizacijai suteikti veidą, jei nenorime, kad žmogus taptų tik keičiama preke, visiškai nesvarbia esminiams pasirinkimams.

Šiandien globalizacija neturi vieno veido, nes turi daug įvairių veidų, gana skirtingų ir kartais prieštaringų tarp jų. Kyla klausimas – koks turėtų būti tas išskirtinis globalizacijos veidas? Tuo veidu turi tapti žmogaus asmuo; asmuo, kuris pats, panašumu į Dievą, su savo laisvės ir orumo troškimu yra „globalus“.

Bažnyčios požiūris į globalizaciją yra teologinis-antropologinis ir etinis. Prisiminus Jono Pauliaus II žodžius, „socialinio gyvenimo normos turi būti ieškomos pačiame žmoguje, iš Dievo rankų išplaukusioje jo žmogystėje“.

Jei asmuo prarastų centriškumą globalizacijoje, jei globalizacija vystytųsi tik aplink technologines ir mokslines ašis, būtų suvokiama tik kaip matematikos ir empirinių dėsnių persidengimas, tada kyla rizika užmiršti kai kurias asmens dimensijas, tarp jų ir religinę dimensiją. Tai būtų asmens nuskurdinimas, rizikuojantis atverti kelią grynam utilitarizmui ir galbūt grynai jėgai.

Tikėjimas į Absoliutą apsaugo nuo klaidinančių žemiškų absoliutų. Todėl Šventojo Sosto akimis religinės laisvės gynimas simptomiškai atspindi kokia yra pagarba visoms žmogaus teisėms dabartinėje globalioje visuomenėje. Savaime suprantama, kad turima mintyje ne tik katalikų, bet visų tikinčiųjų religinė laisvė.

Galima įžvelgti globalizacijos sąryšį su reliatyvizmu, kuris yra projektuojamas ir religinę sferą. Todėl tarp visų religijų yra dedamas lygybės ženklas, o religijų pretenzijos į tiesą yra suvokiamos kaip fanatizmas ir fundamentalizmas. Reliatyvizmo siūloma alternatyva – atsisveikinti su tiesa ir eliminuoti ją iš religijų. Bažnyčia to negali priimti, nes tiki, jog atsakingas gyvenimo būdas yra susijęs su tiesos paieškomis, jog eliminavus „tiesos“ sąvoką yra sunaikinamas pamatas pagarbai asmeniui.

Yra politinių ir civilinių autoritetų, kurie mano, jog religijos „susikalbėtų“, jei atsisakydamos tiesos pretenzijų tuo pačiu atsisakytų ir savo skirtingumo, tad ir konflikto galimybės. Bažnyčia mano kitaip – ne tiesos atsisakymas, o jos gilesnis ieškojimas vienija.

Globalizacija sudaro sąlygas susitikti kultūroms ir vertybių sistemoms. Jei atsisakoma tiesos, tada kyla pavojus, jog tas susidūrimas taps tik stipresnės ir didesnės tautos kultūros dominavimu silpnesnių atžvilgiu, o tiek aukštinta tolerancijos vertybė – abejingumu ir nesugebėjimu diskutuoti.

Arkivyskupo Mamberti pranešime pabrėžtas religijos vaidmuo viešojoje sferoje, iš kurios neretai ją norima išstumti. Bet juk pati religijos laisvė – teisė tikėti ir išpažinti vieną ar kitą tikėjimą bei credo – jau savaime turi viešumo aspektą. Draudimas religijoms dalyvauti neva neutralioje viešojoje erdvėje, tvirtinant, kad tai „individualus reikalas“, nepadidintų, kaip kai kas teigia, asmenų laisvės, tačiau ją sumažintų. Kitaip tariant, asmenys, kurie turi religinių įsitikinimų, viešojoje erdvėje turi elgtis taip, tarsi jų neturėtų, tarsi Dievas neegzistuotų. Jų sąžinės balsas yra nesvarbus, vienintelis elgesio kriterijus lieka įstatymas ir tai, kas įstatymiškai įtvirtinta. Religiniai motyvai būtų ignoruojami, o pasaulietiniai – išklausomi. (rk)