2007-09-29 17:35:51

Pagalba kunigams – ypač tiems, kuriems sunkiausia (II)


Primoje dalyje pristatėme Azijos valstybių vyskupų darbinį seminarą „Pagalba kunigams – ypač tiems, kuriems sunkiausia“, kuriame buvo svarstoma apie kunigų gyvenimo problemas bei sunkumus: vienatvę, nuovargį ir emocinį išsekimą, motyvacijos praradimą, nesugebėjimą laikytis kunigiško gyvenimo standartų. Išvardinome eilę įtampos šaltinių kunigo gyvenime – kunigo statusas ir visuomenės spaudimas, daug jėgų reikalaujantis parapijų administravimas, nesėkmės sielovadoje ir santykiuose, Bažnyčios struktūra ir kt.

Azijos vyskupų kelti klausimai yra aktualūs ir kitų kraštų Bažnyčioms, kaip liudija Italijoje, Paduvos vyskupijoje, atliktas kunigų sociologinis tyrimas. Jo metu, 2004-2005 metais, buvo apklausti 321 kunigas (visoje vyskupijoje tuo metu buvo 806 kunigai), visi aktyviai dirbę sielovadoje – parapijose, mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose. Tyrimo autoriai – psichologas, sielovadininkas ir demografas – ieškojo atsakymo į šį klausimą: kas nulemia tą asmens krizę, kuri kartais vadinama „perdegimu“: asmuo, eilę metų su dideliu atsidavimu dirbęs savo artimo labui, vieną dieną pasijunta visiškai be jėgų, be energijos ir nebegalintis padėti artimui, kartais nebegalintis net pagalvot apie tai. Tai būtų galima pavadinti „nusivylusio gerojo samariečio sindromu“. Šis sindromas yra gerai žinomas, pavyzdžiui, ir medicinos darbuotojų, slaugų tarpe, tačiau tyrėjai pabandė sugrupuoti ir apibendrinti tai specifinei grupei, kurią sudaro kunigai būdingus išsekimo motyvus.

Pirmosios apklausos pateikė tokią iš šešių grupių sudarytą mozaiką: pirmoji apima 124 kunigus, kurie savo būklę apibūdina kaip „viskas yra gerai“. Antroji grupė, taip pat apimanti 124 kunigus, pasižymi aukštu emocinio išsekimo, nuasmenėjimo ir žemu savęs realizacijos lygiu. Tai ir yra „perdegėliai“. Trečioji grupė, sudaryta iš 28 asmenų, yra „nepatenkintieji“ – nesijaučia išsekę, bet nesijaučia ir save realizuojantys. Ketvirtoji 19 asmenų grupė pavadinta „pavargusiais“ – jaučiasi išsekę, tačiau save realizuojantys. Penktoji grupė iš 12 asmenų galėtų būti pavadinta „darbininkais“ – nesijaučia išsekę, jaučiasi save realizuojantys, bet tuo pat metu savo kunigystę suvokia tik kaip „darbo etatą“ ir religinių paslaugų teikimą. Šeštajai grupei buvo priskirta 14 kunigų. Ši grupė pavadinta „veiksmingi kenčiantieji“ – tai kunigai, kurie jaučiasi stipriai išsekę, save realizuojantys, bet tuo pat metu jaučia stiprų nepasitenkinimą dėl savo statuso ir būsenos.

Apibendrinus kunigų atsakymus, galima išvardinti kelias į „perdegimą“ vedančias priežastis. Tai pernelyg didelis darbo krūvis, glaudžiai susijęs su kunigų skaičiaus mažėjimu per pastarąsias dešimtis metų. Dėl mirties ar senatvės mažėjant sielovadoje dirbančių kunigų skaičiui, likusiems tenka jį kompensuoti.

Dažnai prisideda kitas faktorius: jausmas, kad tai ką siūlai – netinka žmonėms, neatitinka jų poreikių; kad ne tik tikintieji, bet ir vyresni ar kiti kunigai yra abejingi arba nesupratingi tavo iniciatyvoms, problemoms, rūpesčiams.

Dar vienas apklaustųjų kunigų įvardintas faktorius yra savo statuso ir identiteto „erozija“. Čia įsiterpia klausimai apie celibato prasmingumą, apie santykius su hierarchija.

Pagal amžių labiausiai „perdegti“ rizikuojančių kunigų grupei priklauso asmenys iki 30 metų.

Azijos vyskupams rūpėjo galimybė sukurti strategijas, kurios prevenciškai sutrukdytų kunigui „perdegti“, o jau pakliuvusiam į tokią būseną – padėtų išeiti.

Senas būdas padėti kunigui, kuris parapijoje pateko į neigiamą įvykių ir santykių dinamiką yra jo perkėlimas į kitą parapiją, kur jis gali pradėti „viską iš naujo“. Tačiau šitaip galima išspręsti tik kai kurias kunigo problemas. Kitos problemos yra susijusios su pačiu faktu, kad jis yra „kunigas“ arba su pačiu kunigo asmeniu ir gyvenimu.

Antai, jei kunigo tapimą alkoholiku įtakoja vienatvė, emocinis išsekimas, motyvacijos tuštuma, tai vargu ar jam padės perkėlimas į kitą vietą, moralistiniai gėdinimai ir sudrausminimas „nustoti gerti“. Į tokias problemas reikia pažvelgti daug plačiau aprėpiančiu žvilgsniu.

Pranešimus seminare skaitę prelegentai neišrado naujų dalykų, bet pakartojo senus. Visa ko pamatas yra kunigo tapatybės – dvasinės, žmogiškos, psichologinės – formacija. Įvairaus pobūdžio vidiniai konfliktai kunigą daro silpnu, pažeidžiamu, irzliu, nepasitikinčiu, bijančiu, nesusivaldančiu, agresyviu, pasyviu, taip pat dažnai daro jį nesugebančiu atvirai pažvelgti į savo silpnumus.

Tad kunigo formacija turi būti orientuota būtent į atvirumą su savimi, su kolegomis, su draugais, su dvasios vadovu, su vyskupu. Atvirumas yra vienas iš tų pagrindinių būdų, kurie leidžia dėti pirmąjį žingsnį ir atveria galimybę išspręsti sunkumus. Atvirumas yra susijęs su dėmesingumu sau. Jei kunigas neišmoks atpažinti jausmų, emocinių poslinkių savyje, tai vargu ar atpažins juos ir kitame. Tuo tarpu, jausmų atpažinimas leidžia juos kontroliuoti, suvokti jų prielaidas ir jų pasekmes, leidžia, pavyzdžiui, nepasiduoti koketavimo ir viliojimo žaidimui. Svarbu pabrėžti, kad kontroliuoti – nereiškia ignoruoti, neigti, išstumti, nuvertinti.

Pamatinis faktorius kunigo gyvenime yra gilios ir autentiškos draugystės ryšiai. Šimtai pažinčių negali užpildyti šio poreikio ir ištirpdyti vienatvės jausmo. Atsiradus tikrai draugystei, neretai kunigo gyvenime daug problemų, įtampų tiesiog dingsta, jame užgimsta taika. Tačiau nereikia priešpriešinti celibato ir draugystės. Priešingai, brandžios draugystės leidžia brandžiai išgyventi celibatą. Tad kunigo formacija negali aplenkti ugdymo bendravimui.

Kunigo gyvenimas taip pat turi būti lydimas nuolatinės maldos bei vidinio dvasinio gyvenimo. Antai, celibato išlaikymui nepakanka fizinės disciplinos, psichologinių motyvacijų. Kunigo formacija turi jam perteikti Bažnyčios išmintį ir žinias apie dvasinį gyvenimą. Jei kunigo dvasinis gyvenimas sustojo, tai vyresnieji, vyskupai turi padėti jam jį atgaivinti.

Vyskupo elgesys ir vaidmuo taip pat turi nepaprastos reikšmės kunigo gyvenime. Nuo to, kaip vyskupas įvertins kunigo sunkumus ir problemas, priklausys ir jo siūlomos išeitys. Iš vienos pusės, kunigas neturi pasiduoti iliuzijai, kad „suaugęs žmogus visas problemas turi išspręsti pats“, antra vertus, vyskupui tenka atsakomybė išmintingai patarti kunigui. Kunigo problemos sprendimas turi būti tiek individualus, tiek kolektyvinis. Beje, iš šito konstatavimo išplaukia ir tai, kad vyskupas turi gerai pažinoti savo diecezijos kunigus, nuolatos aplankyti seminarijoje besiruošiančius kandidatus.

Formacijos svarbą kunigo gyvenimui rodo ir auščiau pristatytas kunigų sociologinis tyrimas Paduvos vyskupijoje. Buvo pastebėtas aiškus teigiamas ryšys tarp kunigo išsilavinimo ir to, kaip jis jaučiasi ir save suvokia. Tačiau taip pat pastebėta, kad daktaro laipsnį įgijusiems kunigams neretai tampa sunkiau dirbti sielovadinį darbą. Tai paaiškintina tuo, kad jie įgyja specifinių intelektualinių įgūdžių ir poreikių, kuriems jau reikia kitos aplinkos.

Žinoma, visos Azijos vyskupų seminare pateiktos pastabos yra tik gairės. Patirtis rodo, kad jų priėmimas ir įgyvendinimas nėra lengvi ir gali trukti dešimtmečiais. (rk)








All the contents on this site are copyrighted ©.