Pagalba kunigams – ypač tiems, kuriems sunkiausia (II)
Primoje dalyje pristatėme Azijos valstybių vyskupų darbinį seminarą „Pagalba kunigams
– ypač tiems, kuriems sunkiausia“, kuriame buvo svarstoma apie kunigų gyvenimo problemas
bei sunkumus: vienatvę, nuovargį ir emocinį išsekimą, motyvacijos praradimą, nesugebėjimą
laikytis kunigiško gyvenimo standartų. Išvardinome eilę įtampos šaltinių kunigo gyvenime
– kunigo statusas ir visuomenės spaudimas, daug jėgų reikalaujantis parapijų administravimas,
nesėkmės sielovadoje ir santykiuose, Bažnyčios struktūra ir kt.
Azijos vyskupų
kelti klausimai yra aktualūs ir kitų kraštų Bažnyčioms, kaip liudija Italijoje, Paduvos
vyskupijoje, atliktas kunigų sociologinis tyrimas. Jo metu, 2004-2005 metais, buvo
apklausti 321 kunigas (visoje vyskupijoje tuo metu buvo 806 kunigai), visi aktyviai
dirbę sielovadoje – parapijose, mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose. Tyrimo autoriai
– psichologas, sielovadininkas ir demografas – ieškojo atsakymo į šį klausimą: kas
nulemia tą asmens krizę, kuri kartais vadinama „perdegimu“: asmuo, eilę metų su dideliu
atsidavimu dirbęs savo artimo labui, vieną dieną pasijunta visiškai be jėgų, be energijos
ir nebegalintis padėti artimui, kartais nebegalintis net pagalvot apie tai. Tai būtų
galima pavadinti „nusivylusio gerojo samariečio sindromu“. Šis sindromas yra gerai
žinomas, pavyzdžiui, ir medicinos darbuotojų, slaugų tarpe, tačiau tyrėjai pabandė
sugrupuoti ir apibendrinti tai specifinei grupei, kurią sudaro kunigai būdingus išsekimo
motyvus.
Pirmosios apklausos pateikė tokią iš šešių grupių sudarytą mozaiką:
pirmoji apima 124 kunigus, kurie savo būklę apibūdina kaip „viskas yra gerai“. Antroji
grupė, taip pat apimanti 124 kunigus, pasižymi aukštu emocinio išsekimo, nuasmenėjimo
ir žemu savęs realizacijos lygiu. Tai ir yra „perdegėliai“. Trečioji grupė, sudaryta
iš 28 asmenų, yra „nepatenkintieji“ – nesijaučia išsekę, bet nesijaučia ir save realizuojantys.
Ketvirtoji 19 asmenų grupė pavadinta „pavargusiais“ – jaučiasi išsekę, tačiau save
realizuojantys. Penktoji grupė iš 12 asmenų galėtų būti pavadinta „darbininkais“ –
nesijaučia išsekę, jaučiasi save realizuojantys, bet tuo pat metu savo kunigystę suvokia
tik kaip „darbo etatą“ ir religinių paslaugų teikimą. Šeštajai grupei buvo priskirta
14 kunigų. Ši grupė pavadinta „veiksmingi kenčiantieji“ – tai kunigai, kurie jaučiasi
stipriai išsekę, save realizuojantys, bet tuo pat metu jaučia stiprų nepasitenkinimą
dėl savo statuso ir būsenos.
Apibendrinus kunigų atsakymus, galima išvardinti
kelias į „perdegimą“ vedančias priežastis. Tai pernelyg didelis darbo krūvis, glaudžiai
susijęs su kunigų skaičiaus mažėjimu per pastarąsias dešimtis metų. Dėl mirties ar
senatvės mažėjant sielovadoje dirbančių kunigų skaičiui, likusiems tenka jį kompensuoti.
Dažnai
prisideda kitas faktorius: jausmas, kad tai ką siūlai – netinka žmonėms, neatitinka
jų poreikių; kad ne tik tikintieji, bet ir vyresni ar kiti kunigai yra abejingi arba
nesupratingi tavo iniciatyvoms, problemoms, rūpesčiams.
Dar vienas apklaustųjų
kunigų įvardintas faktorius yra savo statuso ir identiteto „erozija“. Čia įsiterpia
klausimai apie celibato prasmingumą, apie santykius su hierarchija.
Pagal
amžių labiausiai „perdegti“ rizikuojančių kunigų grupei priklauso asmenys iki 30 metų.
Azijos
vyskupams rūpėjo galimybė sukurti strategijas, kurios prevenciškai sutrukdytų kunigui
„perdegti“, o jau pakliuvusiam į tokią būseną – padėtų išeiti.
Senas būdas
padėti kunigui, kuris parapijoje pateko į neigiamą įvykių ir santykių dinamiką yra
jo perkėlimas į kitą parapiją, kur jis gali pradėti „viską iš naujo“. Tačiau šitaip
galima išspręsti tik kai kurias kunigo problemas. Kitos problemos yra susijusios su
pačiu faktu, kad jis yra „kunigas“ arba su pačiu kunigo asmeniu ir gyvenimu.
Antai,
jei kunigo tapimą alkoholiku įtakoja vienatvė, emocinis išsekimas, motyvacijos tuštuma,
tai vargu ar jam padės perkėlimas į kitą vietą, moralistiniai gėdinimai ir sudrausminimas
„nustoti gerti“. Į tokias problemas reikia pažvelgti daug plačiau aprėpiančiu žvilgsniu.
Pranešimus
seminare skaitę prelegentai neišrado naujų dalykų, bet pakartojo senus. Visa ko pamatas
yra kunigo tapatybės – dvasinės, žmogiškos, psichologinės – formacija. Įvairaus pobūdžio
vidiniai konfliktai kunigą daro silpnu, pažeidžiamu, irzliu, nepasitikinčiu, bijančiu,
nesusivaldančiu, agresyviu, pasyviu, taip pat dažnai daro jį nesugebančiu atvirai
pažvelgti į savo silpnumus.
Tad kunigo formacija turi būti orientuota būtent
į atvirumą su savimi, su kolegomis, su draugais, su dvasios vadovu, su vyskupu. Atvirumas
yra vienas iš tų pagrindinių būdų, kurie leidžia dėti pirmąjį žingsnį ir atveria galimybę
išspręsti sunkumus. Atvirumas yra susijęs su dėmesingumu sau. Jei kunigas neišmoks
atpažinti jausmų, emocinių poslinkių savyje, tai vargu ar atpažins juos ir kitame.
Tuo tarpu, jausmų atpažinimas leidžia juos kontroliuoti, suvokti jų prielaidas ir
jų pasekmes, leidžia, pavyzdžiui, nepasiduoti koketavimo ir viliojimo žaidimui. Svarbu
pabrėžti, kad kontroliuoti – nereiškia ignoruoti, neigti, išstumti, nuvertinti.
Pamatinis
faktorius kunigo gyvenime yra gilios ir autentiškos draugystės ryšiai. Šimtai pažinčių
negali užpildyti šio poreikio ir ištirpdyti vienatvės jausmo. Atsiradus tikrai draugystei,
neretai kunigo gyvenime daug problemų, įtampų tiesiog dingsta, jame užgimsta taika.
Tačiau nereikia priešpriešinti celibato ir draugystės. Priešingai, brandžios draugystės
leidžia brandžiai išgyventi celibatą. Tad kunigo formacija negali aplenkti ugdymo
bendravimui.
Kunigo gyvenimas taip pat turi būti lydimas nuolatinės maldos
bei vidinio dvasinio gyvenimo. Antai, celibato išlaikymui nepakanka fizinės disciplinos,
psichologinių motyvacijų. Kunigo formacija turi jam perteikti Bažnyčios išmintį ir
žinias apie dvasinį gyvenimą. Jei kunigo dvasinis gyvenimas sustojo, tai vyresnieji,
vyskupai turi padėti jam jį atgaivinti.
Vyskupo elgesys ir vaidmuo taip pat
turi nepaprastos reikšmės kunigo gyvenime. Nuo to, kaip vyskupas įvertins kunigo sunkumus
ir problemas, priklausys ir jo siūlomos išeitys. Iš vienos pusės, kunigas neturi pasiduoti
iliuzijai, kad „suaugęs žmogus visas problemas turi išspręsti pats“, antra vertus,
vyskupui tenka atsakomybė išmintingai patarti kunigui. Kunigo problemos sprendimas
turi būti tiek individualus, tiek kolektyvinis. Beje, iš šito konstatavimo išplaukia
ir tai, kad vyskupas turi gerai pažinoti savo diecezijos kunigus, nuolatos aplankyti
seminarijoje besiruošiančius kandidatus.
Formacijos svarbą kunigo gyvenimui
rodo ir auščiau pristatytas kunigų sociologinis tyrimas Paduvos vyskupijoje. Buvo
pastebėtas aiškus teigiamas ryšys tarp kunigo išsilavinimo ir to, kaip jis jaučiasi
ir save suvokia. Tačiau taip pat pastebėta, kad daktaro laipsnį įgijusiems kunigams
neretai tampa sunkiau dirbti sielovadinį darbą. Tai paaiškintina tuo, kad jie įgyja
specifinių intelektualinių įgūdžių ir poreikių, kuriems jau reikia kitos aplinkos.
Žinoma,
visos Azijos vyskupų seminare pateiktos pastabos yra tik gairės. Patirtis rodo, kad
jų priėmimas ir įgyvendinimas nėra lengvi ir gali trukti dešimtmečiais. (rk)