Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie šv. Joną Auksaburnį antros dalies
santrauka.
Trečiadienio rytą iš Castelgandolfo porai valandų parvykęs į Romą ir Šv. Petro aikštėje
tradicinėje bendrojoje audiencijoje susitikęs su maldininkais, popiežius Benediktas
XVI tęsė prieš savaitę pradėtą katechezę apie šv. Joną Auksaburnį.
Prieš savaitę
buvo kalbama apie Jono Auksaburnio veiklą gimtojoje Antiochijoje. Šįkart Popiežius
kalbėjo apie antrąjį Jono Auksaburnio gyvenimo ir veiklos laikotarpį, prasidėjusį
397 metais, kuomet jis tapo Rytų Imperijos sostinės Konstantinopolio vyskupu.
Tapęs
vyskupu, Jonas ėmėsi reformuoti savo valdomą Bažnyčią. Asketiškas gyvenimas vyskupo
rūmuose turėjo duoti pavyzdį kitiems – klerui, našlėms, vienuoliams, imperatoriaus
dvariškiams ir turtuoliams. Jonas Auksaburnis labai rūpestingai šelpė vargšus, dėl
to jis ji buvo pramintas „išmaldininku“. Buvo stropus administratorius, sugebėjo sukurti
efektyvias karitatyvines struktūras. Tačiau visų pirma jis buvo rūpestingas ir tėviškas
ganytojas.
Nors Jonas Auksaburnis buvo geros širdies ir visiems teisingas bei
dėmesingas, jo gyvenimas nebuvo ramus. Būdamas sostinės vyskupas, negalėjo išvengti
politinių intrigų. Taip pat ir bažnytinėje veikloje susilaukė pasipriešinimo ir nesupratimo.
Aršių puolimų susilaukė 401 metais nušalinęs nuo sostų šešis neteisėtai išrinktus
Azijos vyskupus. Aleksandrijos patriarchas Teofilis užsipuolė Joną Auksaburnį už tai,
kad Konstantinopolyje prisiglaudė keletas patriarcho ekskomunikuotų vienuolių. Tapo
apkalbų ir keršto kampanijos auka, kai išdrįso kritikuoti imperatorienę Eudosiją ir
jos dvariškes. Patriarchas Teofilis sukurstė prieš Joną Auksaburnį vyskupų sinodą
ir 403 metais vyskupas trumpam buvo ištremtas iš Konstantinopolio. Grįžęs vėl drąsiai
kritikavo dvaro gyvenimą ir ypač imperatorienės garbei mieste rengiamas šventes. Greit
kilo nauja persekiojimų banga prieš patį vyskupą Joną ir jo sekėjus, vadinamus „joanitais“.
Jonas Auksaburnis bandė skųstis Romos vyskupui Inocentui, siūlė sušaukti visuotinį
susirinkimą, kuris sutaikytų susivaidijusius krikščionis, tačiau buvo jau per vėlu.
406 metais Jonas Auksaburnis vėl buvo ištremtas, šįkart net į Armėniją ir iš antros
tremties jis jau nesugrįžo. Iš tremties jis rašė jaudinamus laiškus, kupinus ganytojiško
rūpesčio palikta bendruomene ir ypač atjautos ir paguodos persekiojamiems savo sekėjams.
Perkeliamas iš vienos tremties vietos į kitą, Jonas Auksaburnis mirė kelionėje 407
metų rugsėjo 14-ąją, Kryžiaus išaukštinimo šventės dieną. 438 metais imperatorius
Teodosijus II Joną Auksaburnį reabilitavo ir perkėlė į sostinę jo palaikus, kurie
vėliau, 1204 metais, buvo atgabenti į Romą, į senąją, Konstantino statydintą Šv. Petro
baziliką. Šiandien Jono Auksaburnio relikvijos saugomos dabartinės bazilikos kanauninkų
choro koplyčioje. Nemažą jų dalį popiežius Jonas Paulius II 2004 m. rugpjūčio 24 d.
padovanojo Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui I.
Toliau trečiadienio
bendrosios audiencijos katechezėje Popiežius kalbėjo apie šv. Jono Auksaburnio mokymą.
Dievą mes pažįstame pirmiausia iš jo kūrinių. Antroji Dievo pažinimo pakopa yra gilinimasis
į Šventąjį Raštą, kurį Jonas Auksaburnis vadina Dievo laišku žmonėms. Šventasis Raštas
byloja apie Dievą, o kartu jis padeda mums kitomis akimis žvelgti ir į Kūriniją, aiškiau
joje matyti Kūrėjo atspindį. Šiuos du žingsnius žengia Dievo ieškantis žmogus, o trečią
žingsnį žengia pats Dievas, priimdamas žmogaus prigimtį ir tapdamas „Dievu su mumis“.
Popiežius
Benediktas XVI paiminėjo ir šv. Jono Auksaburnio skelbtą socialinį mokymą. Jis suprato,
jog negana tik šelpti vargšus, bet reikalinga nauja struktūra, naujas visuomenės modelis,
kuris turėtų būti grindžiamas Naujojo Testamento mokymu. Senasis graikiškojo miesto
(„polis“) modelis turėtų būti keičiamas naujuoju, krikščioniškuoju socialiniu modeliu.
Krikščionybė ištaiso graikiškojo visuomenės modelio klaidą. Jei senajame mieste ne
visi žmonės buvo piliečiai, nes vergai ir vargšai buvo beteisiai, tai naujajame krikščioniškame
mieste visi yra lygiateisiai broliai ir seserys. Jei senajame mieste individas buvo
subordinuotas visuomenei, tai Jono Auksaburnio skelbtoje visuomenės vizijoje svarbiausia
yra asmens sąžinė. Danguje esanti mūsų tėvynė, mūsų tikrasis miestas, kuriame viešpataus
tiesa ir teisingumas, jau ir čia žemėje mus įpareigoja gyventi kaip dera broliams
ir seserims. (jm)