Koncertas Kastelgandolfe popiežiaus Pauliaus VI gimimo metinių proga

Trečiadienio vakarą Kastelgandolfe, Apaštališkųjų rūmų Šveicarų salėje, dalyvaujant popiežiui Benediktui XVI, buvo surengtas koncertas skirtas Dievo tarno popiežiaus Pauliaus VI gimimo 110 metinėms paminėti.

Koncertą surengė dviejuose šiaurės Italijos miestuose – Bergamo ir Brescia – veikiantis tarptautinio festivalio “Arturo Benedettti Michelangeli” orkestras. Koncerte buvo atliekami Vivaldžio, Bacho ir Mocarto kūriniai smuikui ir pianinui.

Pauliaus VI ir jo įpėdinių rūpestis pilnutinai įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo nuostatas.

Paulius VI, įėjęs į Bažnyčios istoriją kaip Popiežius, kuriam teko užbaigti Vatikano II susirinkimą ir užtikrinti jo nutarimų įgyvendinimą, gimė 1897 metų rugsėjo 26 dieną Concesio mieste. Concesio yra prie pat šiame pranešime jau minėto Brešios (Brescia) miesto, esančio netoli nuo Milano. Netoli nuo Milano esantis Bergamo miestas irgi tampriai susijęs su Apaštalų Sostu – iš Bergamo vyskupijoje esančio Sotto il Monte yra kilęs Pauliaus VI pirmtakas, pal. Popiežius Jonas XXIII.

Vatikano II susirinkimą sušaukęs Jonas XXIII, 1958 metais paskirdamas Milano arkivyskupą Montini kardinolu, ištiktųjų parengė jam kelią į konklavą ir popiežystę. Dievo tarnas Giovanni Battista Montini buvo išrinktas popiežiumi 1963 metais, Bažnyčios Visuotino Ganytojo pareigas ėjo iki pat mirties, 1978 metų vasarą.

Būdamas Milane arkivyskupu (1955-1963), būsimas popiežius Giovanni Battista Montini, patraukė gan didelį visos Bažnyčios dėmesį į save. „Darbininkų ganytoju“ pravardžiuojamas arkivyskupas ėmėsi iš pagrindų atnaujinti vyskupijos gyvenimą dėmesį skirdamas Evangelijos socialiniam mokymui ir darbininkijos dvasiniams poreikiams, katalikiškam švietimui ir katalikiškos spaudos plėtrai. Jo įtaka Milano gyvenimui buvo tokia didelė, jog susidomėjo pasaulis. Montini, kaip kandidatas į popiežius, buvo minimas per 1958 metų konklavą, nors tuomet jis dar nebuvo kardinolas ir todėl negalėjo dalyvauti popiežiaus rinkimuose. Išrinktasis popiežius Jonas įrašė Montini pirmuoju naujųjų kardinolų sąraše ir paskyrė jį Vatikano II susirinkimą parengusių komisijų nariu.

Mirus popiežiui Jonui XXIII, jo įpėdinis Pauliaus VI, nepraėjus savaitei po išrinkimo, iškilmingai paskelbė, jog tęs pradėtąjį Vatikano II susirinkimą. Jį Paulius VI sėkmingai užbaigė 1965 metų gruodį, nors katalikų Bažnyčia dėl istoriškai netradicinių posusirinkiminių ekleziologinių kontraversijų patyrė reikšmingos įtampos vidaus gyvenime. Vatikano II Susirinkimo mokymo svarbą Paulius VI tvirtino žodžiais ir veiksmais per visą pontifikatą, bet jį taip pat įamžino savo testamente, parašytame tuo metu, kol dar vyko ketvirtoji Susirinkimo sesija. „Tegul jo darbai būna užbaigti ir ištikimai įgyvendintas jo mokymas“! Nors buvo praėję 12 metų nuo Vatikano II Susirinkimo uždarymo, šie testamentiniai Pauliaus VI žodžiai taikliai nuskambėjo Bažnyčioje naujo popiežiaus rinkimų išvakarėse, 1978 metais.

Susirinkimo nuostatų vykdymas tapo bene svarbiausiu visų Pauliaus VI įpėdinių uždaviniu. Tai patvirtino Montini įpėdiniai Apaštalų Soste – Luciani, Wojtyla ir Ratzinger, - visi trys popiežiaus Pauliaus VI paskirti kardinolais.

Dievo tarnas Jonas Paulius I, tiesa neskaitlingose, 33 dienų pontifikato kalbose, nuolat, net iš atminties, cituodavo Susirinkimo mokymą, kurį vadino „šventu paveldu“. Savo pontifikato programos pirmajame punkte popiežius Luciani pažymėjo, jog siekdamas Susirinkimo normų įgyvendinimo budės, kad geranoriškos, bet improvizuotos pastangos neiškreiptų jo turinio ir reikšmės ir, kad stabdančios ir baikščios jėgos netrikdytų žavingo postūmio Bažnyčiai atsinaujinti.

Dievo Tarnas Jonas Paulius II laiške į Trečiąjį krikščionybės amžių žengiančiai Bažnyčiai „ Novo millennio ineunte“ Vatikano II Susirinkimą pavadino „patikimu kompasu prasidedančio naujo amžiaus kelyje“: Kokie turtai glūdi Vatikano II Susirinkimo pateiktose gairėse! (...) Bėgant metams, šie tekstai nepraranda nei vertės, nei spindesio. Jie turi būti tinkamai skaitomi, plačiai žinomi ir įsidėmimi kaip patikimi ir normatyviniai Magisteriumo tekstai Bažnyčios tradicijoje. (...) Kaip niekada jaučiu pareigą įvardyti Susirinkimą kaip didžiulę malonę, praturtinusią Bažnyčią XX amžiuje,- pažymėjo Jonas Paulius II.

Šią didžiulę malonę, Benediktas XVI yra pavadinęs Bažnyčios „Magna charta“. Šią vasarą, viename susitikime su italais kunigais, kalbėdamas apie Vatikano II susirinkimo aktualumą Bažnyčiai Benediktas XVI pažymėjo: „XIX ir XX a. Bažnyčiai ir pasauliui vienas kito atžvilgiu smarkiai susvetimėjus, šis Susirinkimas atrodęs kaip „naujos Sekminės“, įgalinančios Bažnyčią iš naujo įtikinti žmoniją.

Labai svarbu, - sakė popiežius, kad mes šiandien atviromis akimis išvystume po Susirinkimo išaugusius teigiamus dalykus – liturgijos atnaujinimo, pasaulio ir vyskupijų sinodų, parapijos struktūrų, naujos pasauliečių atsakomybės, Bažnyčios katalikiškumo naujo patyrimo matmenimis.“ Būtina vėl atrasti didįjį Susirinkimo paveldą, iš naujo skaitant didžiuosius Susirinkimo tekstus su patirtimi, davusia vaisių tokioje daugybėje sąjūdžių ir naujų religinių bendruomenių. Lydimi „kryžiaus nusižeminimo“ ir „prisikėlusio Kristaus džiaugsmo“ bendrabūvio, jo savo Bažnyčiai Susirinkimu dovanoto kaip didžiojo kelrodžio, krikščionys gali žengti į priekį „džiugiai ir kupini vilties“, - kalbėjo popiežius Benediktas XVI. (sk)