Klimato kaita. Šventojo Sosto pozicija

Rugsėjo 24 dieną Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) būstinėje Niujorke įvyko aukšto lygio susitikimas „Ateitis mūsų rankose: klimato kaitos valdymo iššūkiai“.

Jame buvo laukiama 150 valstybių atstovų, tarp jų 70 valstybių arba vyriausybių vadovų. Tai didžiausias tokio aukšto lygio susitikimas klimato kaitos problemoms aptarti. Lietuvą atstovavo prezidentas Valdas Adamkus, pasakęs taip pat ir kalbą.

Pirmadienį įvykęs susitikimas Niujorke yra pasirengimas kitam, dar didesniam ir svarbesniam susitikimui, kuris bus surengtas ateinančio gruodžio 3-14 dienomis Balyje, Indonezijoje. Jei pasitvirtins optimistinės prognozės, tai konferencijoje Balyje valstybės susitars dėl principų ir priemonių kaip kovoti su aplinkos teršimu. Iki 2009 metų turėtų būti pasirašyta šias problemas sprendžianti sutartis, kuri tarptautiniu lygiu įsigaliotų iki 2012 metų.

Dabartiniame susitikime pasisakė ir monsinjoras Pietro Parolin, Šventojo Sosto vice-sekretorius santykiams su valstybėmis, vadovavęs Šventojo Sosto delegacijai. Pateikiame jo išsakytos pozicijos santrauką.

Šventojo Sosto atstovas visų pirma pažymėjo visų moralinę atsakomybę ir suinteresuotumą saugoti aplinką. Tai visų bendras, o ne tik mokslininkų ar kelių aktyvistų reikalas. Aplinka turi rūpėti kiekvienai vyriausybei ir kiekvienam paskiram žmogui.

Tačiau nereikia ideologizuoti problemos. Tiesa, kad dabartiniai turimi geriausių mokslinių tyrimų rezultatai teigia, jog yra ryšys tarp klimato kaitos ir žmogaus veiklos. Tačiau šis ryšys neretai nuvertinamas arba pervertinamas vardan politikos, savo interesų ir nuostatų.

Savo teiginį monsinjoras Parolin pailiustravo dviem visiškai priešingom pozicijom. Viena iš jų teigia, jog žmogus turi išnaudoti pasaulį nepaisydamas (ar beveik nepaisydamas) pasekmių. Tokia pasaulėžiūra remiasi tam tikru tikėjimu. Kita kraštutinė pozicija žvelgia į žmogų kaip į pavojų pasauliui ir suabsoliutina ekologiją, padarydama ją nebežmogiška.

Trečias punktas, kurį pabrėžė Šventojo Sosto delegacijos vadovas, lietė kolektyvinį klimato kaitos problemų sprendimą. Nė viena šalis negali jų išspręsti pavieniui. Tačiau koks turi būti kolektyvinis sprendimas? Jis turi būti ekonomiškai įmanomas, ypač neturtingoms šalims, kurių ekonomika lengvai pažeidžiama ir kurios neturi daug išteklių neigiamų ekonomikos efektų amortizavimui.

Klimato kaitos problemos neapsiriboja technologiniais ir politiniais sprendimais. Tai taip pat socialinė problema, liečianti daug aspektų – visuomenės elgesio įpročius, mentaliteto nuostatas. Vyriausybėms teks uždavinys sukurti ir finansuoti programas, kurios mokytų visuomenes vartoti kitaip arba naudoti mažiau kenksmingas aplinkai technologijas. (rk)