Finansų etika

Jau 1931 metų popiežiaus Pijaus XI enciklikoje „Quadragesimo anno“ yra kritiška pastaba apie finansinį piktnaudžiavimą, užsimenant apie tik praėjusios pirmosios pasaulinės finansinės krizės sunkias pasekmes tautų ir asmenų gyvenimui.

Nuo to laiko finansų vaidmuo ir reikšmė, ypač paskutiniaisiais dešimtmečiais, tik augo. Pakanka tik atsiminti finansų svarbą ekonominiam vystimuisi, apie ką tiek kalbėta JTO tūkstantmečio plėtros tikslų įgyvendinimo kontekste. Arba mikrofinansus ir mikrokreditą, kurio išradėjui buvo suteikta paskutinioji Nobelio taikos premija.

Tačiau finansų sistemos plitimas ir sudėtingėjimas sukuria visą problemų, tarp jų ir etinių, eilę. Bažnyčios socialinėje doktrinoje finansų etika ilgai nebuvo išsamiau plėtojama. Antai, šeštajame, septintajame ir kituose praėjusio amžiaus dešimtmečiuose daugiau buvo aptariami asmens darbo ar įmonės veiklos etiniai aspektai.

Tik devintajame dešimtmetyje pasirodė pirmosios specialios studijos, skirtos finansinės veiklos, finansų mechanizmų etiniams aspektams. Šias studijas paskatino būtent Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba.

2004 metais išleistame „Bažnyčios socialinės doktrinos Kompendiume“ finansų etikai yra skirti kai kurie paragrafai, kiekviename dabartiniame Bažnyčios socialinės doktrinos veikale, nagrinėjančiame ekonomikos temos, finansų etika yra būtinai aptariama.

Pamatinis finansų etikos klausimas, Bažnyčios socialinės doktrinos akimis, yra šis: koks yra finansų santykis su asmeniu ir su asmenimis? Atsakymas į šį klausimą nėra primetamas iš išorės, tačiau turi gimti pačioje finansinės veiklos viduje.

Žvelgiant į dabartinę finansinę sistemą susidaro įspūdis, jog stebime techniką, kuri pasiekė didžiausią abstraktumo, formalizmo stadiją, lyginant su kitomis. Ji veikia naudodamasi tik inicijuotiesiems suprantamais kodais, simboliais, formulėmis, skaitmeninės komunikacijos tinklais. Ji atrodo tarsi atitrūkusi nuo konkretaus pasaulio ir egzistuojanti pati sau. Pačių finansų veikėjų tarpusavio santykiai yra anonimiški. Tad, grįžtant prie ankstesnio klausimo, - kur yra asmuo finansų sistemoje? Jis ar ištisos asmenų masės tapo tik skaičiais įvairiose lentelėse?

Tik asmuo gali technikai suteikti tikrai žmogišką tikslą, ją pakreipti taip, kad būtų tikrai humaniška. Šiandieninei finansinei sistemai, tuo tarpu, yra būdinga disproporcija tarp mažo tikslingumo bei atsakomybės ir, antra vertus, milžiniškos galios. Kyla klausimas: kaip finansų techniką padaryt labiau atsakinga, labiau naudinga žmonijai humanistine prasme?

Bažnyčios socialinės doktrinos akimis reikia plėsti asmens ir atsakomybės vaidmenį. Už, rodos, anoniminių komunikacijos sistemų ir skaičių yra konkretūs žmonės. Kiekviena struktūra, kad ir kiek atrodytų abstrakti bei anonimiška, galų gale atsiremia į konkrečius žmones. Lygiai taip pat yra konkretūs finansų žaidimo laimėtojai ir pralaimėtojai, piktnaudžiautojai ir jų aukos.

Finansų sistema turi atskleisti, atrasti žmogų. Turi suprasti, kad finansai nėra tikslas pats sau, tačiau turi tam tikrą kitą tikslą, misiją – tarnystę asmens ir bendruomenių vystimuisi.

Pagal Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos sekretoriaus vyskupo Giampaolo Crepaldi pranešimą, skaitytą Urbino universitete 2007 rugsėjo 7-ąją. (rk)