„Pagalba kunigams – ypač tiems, kuriems sunkiausia“

Taip pavadintą darbinį seminarą Tailande, netoli Bankoko, surengė Azijos vyskupų konferencijų federacija. Savaitę trukusiame seminare dalyvavo 68 vyskupai iš dvylikos Azijos valstybių. Jie nagrinėjo kaip būtų galima padėti kunigams sunkiuose jų gyvenimo tarpsniuose. Apžvelgsime keletą jame išsakytų minčių.

Kunigai paprastai yra artimiausi vyskupo bendradarbiai, su kuriais jis pasidalija sielovados rūpesčiais ir atsakomybe. Kunigai beveik savaime tampa vietinės bendruomenės ašimi, bendruomenės religinio gyvenimo vadovu, tikinčiųjų atrama sunkumuose.

Tačiau ką daryti, kai pats kunigas yra sunkioje padėtyje, kai jis pats kenčia nuo depresijos ir kitų psichologinių patologijų, suserga alkoholizmu, kenčia nuo vienatvės. Ką daryti, kai kunigas pasiduoda karjerizmui ir ambicijoms, malonumų ar materialinės gerovės ieškojimui? Kaip elgtis su kunigais, kurie nebesugeba atsispirti tokioms pagundoms, kaip vartojimas ar televizoriaus žiūrėjimas?

Ką patarti kunigui, kuris nelaimingai įsimyli arba praranda motyvaciją, nebemato savo darbo prasmės? Kaip sustiprint kunigą, kuris pervargsta ar nebeatlaiko visuomenės spaudimo? Kunigas pats savaime nėra labiau atsparesnis prieš šias problemas už kurį nors kitą žmogų. Lygiai taip pat nėra ir mažiau atsparus.

Pirmiausia vyskupai, asmeniškai pažįstantys savo diecezijos kunigus, bando atsakyti į šiuos klausimus ir rasti išeitį, tačiau atsakymai turi rūpėti ir visai tikinčiųjų bendruomenei. Turi būti rūpinamasi ne tik kunigų fizine, bet taip pat psichine sveikata ir pusiausvyra, tačiau kitaip, negu sekuliariai žiniasklaidai, dažnai skiriančiai neproporcionalų ir todėl iškraipantį dėmesį kunigų seksualiniam elgesiui, visiškai ignoruojant kitus jo gyvenimo aspektus. Kartais tokiose publikacijose, neretai spausdinamose pirmuosiuose puslapiuose, galima netgi užčiuopti piktdžiugą, kad kuris kunigas taip „susimovė“. Tokios publikacijos pirmiausia siekia šokiruoti, pateikti sensaciją. Tokios publikacijos stigmatizuoja kunigą, elgiasi su juo tarsi su „raupsuotuoju“, o tai tikrai nepadeda suvokti ir spręsti problemų nei jam, nei bendruomenei.

Yra daug įtampos šaltinių kunigo gyvenime. Paminėsim keletą. Vieną įtampos šaltinį būtų galima pavadint „dvasiniu“. Jau Evangelija leidžia suprasti, kad būti krikščionimi reiškia būti „prieštaravimo ženklu“ pasaulyje. Kunigams dėl jų tarnystės bendruomenei pobūdžio tai ypač galioja. Tad, viena vertus, kunigas visuomenėje yra daug labiau matomas bei stebimas negu kitas tikinčiųjų bendruomenės narys ir todėl jam tenka atlaikyti didesnį spaudimą, antra vertus, jis nėra daugiau apsaugotas nuo suklydimų negu bet kas kitas. Kas atsitinka, kai kunigo elgesys neatitinka tų (ir galbūt nerealių) lūkesčių, kurie buvo išreikšti jo atžvilgiu? Yra daug galimybių. Jame gali atsirasti perdėtas kaltės jausmas ir nepilnavertiškumo arba, priešingai, sumažėti moralinis jautrumas. Abi šios galimybės yra savaip klaidingos ir nepageidautinos.

Kitas įtampos šaltinis yra parapijos administravimas. Parapijos retai būna vientisos. Dažnai jos būna sudarytos iš įvairių grupių, kurios turi didelių kultūrinių skirtumų ir interesų. Rasti tarp jų kompromisą, rasti susikalbėjimo būdą su kiekviena grupe kainuoja daugybę pastangų ir neretai tos pastangos palydimos nuviliančių nesėkmių.

Dar vienas įtampos šaltinis yra visuomenės ir kartų kaita. Gerai žinoma, kad vyresni žmonės neretai jaučiasi izoliuoti ir atsilikę, nes nebepajėgia išmokti naudotis dabartinėmis technologijomis, nebepajėgia suprasti jaunų kartų aprangos, mąstymo ir kitų įpročių. Jie jaučiasi nebereikalingi, nebegalintys perduoti sukauptos patirties. Tai galioja ir kunigams.

Dar kitas įtampos šaltinis yra kunigo statusas bendruomenėje. Kunigai gali būti pastatyti ant pjedestalo, laikomi „kitokiais“, tarsi priklausančiais aukštesnei kastai. Arba priešingai, gali pakliūti į radikalios antiklerikalinės kritikos taikiklį ir būti paverstais žemesnės kastos nariais. Abi šios galimybės taip pat klaidingos, kunigas neturi būti „virš“ bendruomenės narių ar „žemiau“ jų. Jis turi būti bendruomenėje. Tai, kad jam tenka liturgijos ir dvasinio vadovavimo atsakomybė nepadaro jo „kitokios prigimties“ negu kiti. Nuo kunigo statuso bendruomenėje priklauso ir kita kunigams gerai pažįstama problema – vienatvė, nepaisant to, kad galbūt visa dieną bendravo su žmonėmis.

Galiausiai yra įtampos, susijusios su Bažnyčios struktūra ir gyvenimu. Kunigas gali nesutarti su kitais kunigais ar vyskupu, jam gali būti nesuprantama kuri nors doktrinos arba liturgijos dalis, jis gali manyti, kad jo vaidmuo yra kitoks, negu kad iš jo laukiama. Kunigas savaime neturi visų atsakymų į visus klausimus.

Kitoje dalyje - apie Azijos vyskupų seminare pateiktus pasiūlymus ir rekomendacijas kaip padėti kunigams. (rk)