XXIV eilinis sekmadienis

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!' Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti. Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: 'Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi'. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“. (Lk 15, 1-10)

TEISIŲJŲ IŠGELBĖJIMAS, Mons. Adolfas Grušas

Paprastai kalbame apie paklydėlę avį… Taip vadinamas ir šio sekmadienio Evangelijoje girdimas Jėzaus palyginimas, nors iš tiesų Išganytojas jame praktiškai nieko nekalba apie paklydusios avies likimą. Pagrindinis palyginimo veikėjas yra šeimininkas, kuris eina ieškoti savo nuosavybės.

Čia kalbama ne apie ką kitą, kaip apie Dievą ir Jo gailestingumą, tačiau dauguma pamokslininkų šį pasakojimą pavertė jausmingu meilės romanu, kurį keliais žodžiais būtų galima nupasakoti taip: „Vieną kartą gyveno vargšė, tačiau maištingo ir nepaklusnaus charakterio avis, kuri vieną dieną nuklydo nuo savo kaimenės ir nebepajėgė rasti kelio atgal. Tačiau jos šeimininkas, geras žmogus, jos ieškojo, surado ir parvedė atgal į avidę“.

Išeina visai nebloga didaktinė istorija. Čia yra ir nepaklusnumas, kuris visuomet susilaukia bausmės, pasimetimas ir nelaimės, sąžinės priekaištai, bet galiausiai viskas baigiasi laimingai. Visi patenkinti, o ypač paklydusi avelė…

Iš tikrųjų nejučia šioje istorijoje ieškome vietos sau. Juk norisi padrąsinti save, kad, nežiūrint mūsų nepaklusnumo, Dievas visuomet eis mūsų gelbėti, nors, tiesa, nepagalvojame, kad nelabai tokio gelbėjimo kartais ir nusipelnome.

Laimei tai palyginimas ne apie paklydusią avį, o apie šeimininką, turintį šimtą avių.

Palyginimo žodžiais Jėzus aiškiai pasako klausytojams: jei kas turi šimtą avių, niekuomet nesutiks būti tik devyniasdešimt devynių avių šeimininku. Jis darys viską, kad tik surastų paklydusiąją. Jei to nebūtų, jis negalėtų būti laikomas vertu turėti nei šimto, nei dešimties avių, nes jis nebrangina to, ką turi. Tai yra jo nuosavybė, tam tikras vidinis ryšys, kurio niekaip neįmanoma atsisakyti. Jei žmogus to nevertina, vadinasi jam ir nelemta to turėti.

Tai labai žmogiškas pasakojimas, kuris, tačiau, dar labiau pritaikytinas Dievo atžvilgiu. Ryšys, jungiantis Dievą su savo kūriniais, yra milijonus kartų stipresnis, negu tas, kurį jaučia žmogus savo nuosavybės atžvilgiu, tad ir Dievas niekuomet nesutiks tapti minėtu devyniasdešimt devynių avių šeimininku. Jis niekuomet neleis, kad būtų sutraukytas Jo ryšys su bet kuriuo žmogumi. Jei Jam pritrūktų bent vieno žmogaus, Dievas negalėtų būti laimingas, nebebūtų jokio džiaugsmo. Tada Jis matytų tik nuklydusią savo avį, o susidariusioje tuštumoje liktų tik nuvilta ir nesuprasta Dievo meilė, kuria niekas nebegalėtų pasinaudoti.

Štai kodėl Viešpats, ieškodamas nusidėjėlių, dėjo visas pastangas ir tam nužengė į žemę. Štai kodėl Jis valgo ir geria su nusidėjėliais. Štai kodėl Jis atkakliai ieško paklydusių, kol juos suranda, nes tokiu būdu Dievas parodo savo dieviškumą. Jis negali palikti nė vieno žmogaus be savo meilės ir gailestingumo.

Jei kaimenės šeimininkas sakytų, kad vienos avies dingimas nevertas dėmesio, kad jam užteks likusių devyniasdešimt devynių ir kad tuo blogiau paklydėlei, tuo tik paliudytų, kad jis apskritai nebrangina nė vienos kaimenės avies. Kitą dieną toks šeimininkas liks su devyniasdešimt aštuoniomis, dar kitą – su devyniasdešimt septyniomis, tol kol avidė liks tuščia…

Jei Dievas, atsisakytų nusidėjėlių, kurie paliko Jį, Jis irgi taptų tuščio dangaus dievu. Jei Dievui nerūpėtų bent vienas žmogus, Jo karalystė būtų tuščia. Tai reiškia, jog, jei Dievas paliktų bent vieną muitininką ar nusidėjėlį, Kristui painius klausimus užduodantys fariziejai ir Rašto aiškintojai taip pat neberastų sau vietos Dievo širdyje.

Bent vienas pamirštas žmogus – ir Dievo gailestingumo tinklas būtų sutraukytas, bent vienas atstumtas ar paliktas žmogus - ir Dievo meilės užtvankoje atsirastų plyšys, per kurį veržtųsi pykčio ir nevilties bangos. Bent vienas Dievo pamirštas kūrinys – ir pats kryžius, ant kurio kenčia vienintelis Pamirštasis, būtų atmestas.

Dievas yra gailestingas, o tai reiškia, kad Jis niekada nepaliks žmonių. Drauge tai ir garantija mums: jei Dievas ieško nusidėjėlių, tai reiškia, kad būsime išgelbėti ir mes… „atpirktieji“.