Romoje baigėsi XII tarptautinės katalikų sielovados kalėjimuose komisijos kongresas

Kongreso dalyviai paskelbė bendrą deklaraciją. Joje nerašoma nieko naujo, tik primenama tai, kas žinoma ir neretai nutylima ar užmirštama: daugybėje šalių žmogaus teisės nėra užtikrinamos, religinė laisvė negerbiama, Bažnyčiai neleidžiama pasirūpinti kalinių dvasiniais ir materialiniais poreikiais.

Kongreso dalyviai buvo atvykę iš 56 skirtingų kraštų, tad tikrai galėjo palyginti labai skirtingą ir vis dėlto panašią patirtį: pernelyg daug mūsų planetos kalėjimų tebėra perpildyti, elementariausi kalinių poreikiai nėra patenkinami. Mirties bausmė arba kankinimai tebėra daugelio kraštų kalėjimų, įstatymų ir teisėtvarkos sistemų realybė.

Dabartinė kriminalinio teisingumo sistema nėra patenkinama, konstatavo kongreso dalyviai, patys nuolatos su ja susiduriantys. Turi būti vystomos tokios programos, kurios, viena vertus, padidintų nusikaltimų prevenciją, antra vertus, geriau padėtų silpniausioms visuomenės grupėms – vaikams, seneliams, emigrantams. Reikia, kad tiek nusikaltimo auka, tiek nusikaltimo vykdytojas būtų reintegruoti į visuomenę, į bendruomenę ir vargu ar tai įmanoma be pačios visuomenės paramos. Reikia tokio teisingumo, kuris saugotų ir pataisytų, o ne žudytų.

Katalikiškoje kalėjimų sielovadoje dirbantys žmonės, pažymima kongreso deklaracijoje, nepaisant institucinių ir žmogiškų ribų, dirba tam, kad kaliniai atgautų viltį ir išmoktų atleisti bei susitaikyti. Jų darbo prasmė – padaryti Dievo meilę regima ir Evangelija bei sakramentais suteikti kaliniui dvasinę atramą, paversti kalėjimo laiką Dievo laiku. (rk)