Šv. Tėvo susitikimas su Austrijos katalikais savanoriais

Sekmadienio pavakare, prieš atsisveikinimą su Austrija, Vienos koncertų rūmuose Popiežius susitiko su katalikais savanoriais, dirbančiais įvairiose Austrijos Bažnyčios išplėtotose socialinio veikimo srityse.

Gera susitikti su žmonėmis, kurie savo visuomenine veikla įkūnija Evangelijos žinią,- sakė Popiežius, dėkodamas už Austrijoje labai plačiai išvystytą „voluntariato kultūrą“. Meilės artimui neįmanoma deleguoti kitiems. Nors valstybinė socialinė politika yra atsakinga už tai, kad sklandžiai veiktų socialinės struktūros, tačiau artimo meilės nieks nepavaduos. Savanoriška veikla nėra skirta tik tam, kad užpildytų valstybinių struktūrų neefektyvumo spragas, bet visų pirma tam, kad pagalba kenčiantiesiems turėtų žmogaus veidą, kad nebūtų nuasmeninta, kad visuomeninis solidarumas turėtų krikščionišką sielą.

Nors nepaprastai skaitlingi Austrijos savanoriai savo veiklą grindžia įvairiais asmeniniais motyvais, nors asmeninės motyvacijos kartais gali būti labai skirtingos ir netgi viena kitai prieštaraujančios, tačiau visiems bendras yra pagrindinis ir svarbiausias savanorystės bruožas – veikimas be jokių išskaičiavimų ir nesiekiant iš jo gauti naudos. Savanoriška veikla, tai žmogaus atsakas į visa tai, ką neatlyginamai, vien iš meilės, esame gavę. Nes juk neatlyginamai, vien iš meilės, Dievas mums davė gyvybę. Neatlyginamai, vien iš meilės, esame išganyti Kristaus auka. Neatlyginamai esame apdovanotai įvairiomis Šventosios Dvasios dovanomis ir pašaukimais. Artimo meile motyvuota savanoriška veikla, netilpdama rinkos dėsniuose, nesiskaitydama su ekonomikos kriterijais, yra akivaizdžiausias žmogaus asmens kilnumo įrodymas. Kenčiančio, pagalbos reikalaujančio žmogaus žvilgsnyje, tikintis žmogus mato veiklios artimo meilės būtinumą. Iš Kristaus pavyzdžio mes mokomės ne „mistikos užmerktomis akimis“, bet plačiai atsimerkusios mistikos, matančios aplink mus gyvenančius meilės ir gerumo ištroškusius žmones.

Galiausiai Popiežius priminė savanoriams maldos svarbą. Malda mus saugo ir nuo nusivylimo pasaulio negandų akivaizdoje, ir nuo pagundos savo veiklą grįsti ideologiniais motyvais. Krikščionis mato pasaulio skurdą, tačiau jis neabejoja Dievo meile. Malda jam padeda nesvyruoti net ir tuo metu, kai Dievo tylėjimas pasaulio neteisybių akivaizdoje gali atrodyti nesuprantamas. (jm)