XXIII eilinis sekmadienis

Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys. Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: 'Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti'. Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?! Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“. (Lk 14, 25–33)

DIEVO IŠMINTIS, mons. A. Grušas:

Žvelgiant į dabartinį Bažnyčios gyvenimą ir vis labiau jame plintančias tendencijas, gali pasirodyti, kad du šio sekmadienio Evangelijos palyginimai buvo tinkamai įvertinti ir įsisavinti, gal netgi šiek – tiek perlenkiant lazdą.

Dabar yra labai daug žmonių, sugebančių gerai skaičiuoti išteklius, numatyti ir subalansuoti pajamas, rasti reikalingų priemonių, kad būtų laiku pabaigti kai kurie pradėti darbai. Žodis „sponsorius“ tapo savotišku slaptažodžiu tiek pasaulietiniame, tiek Bažnyčios gyvenime. Juk ir sponsoriai nori patekti į dangų…

Yra vadų, sugebančių suburti pasekėjus ir drauge su jais skelbti karą visiems, kurie nesutinka su jų nuomone, įsivaizduojant, kad prievarta irgi galima atnešti išganymą…

Vis dėlto nesu įsitikinęs, kad tai būtų teisingiausias šių dviejų nedidelių Jėzaus palyginimų aiškinimas. Tikrąją problemą sudaro ne nepakankamas kai kurių sumanymų finansavimas, bet tų sumanymų tikslai. Prisimenant, kad Jėzus kalbėjo apie išankstinius apskaičiavimus, veikiau jau reiktų patikrinti, ar priemonės, kurių imamasi, besąlygiškai atitinka Evangelijos dvasią.

Krikščioniškoji išmintis nereiškia gabumų, apsukrumo ar sugebėjimo prisitaikyti prie pasaulio siūlomų sąlygų.

Lygiai ir tikėjimas nėra susijęs su žmogiškomis ambicijomis, o dangaus karalystė ne visada reiškia grandiozines statybas žemėje.

Pasitaiko, kad kai kurie „baigti pastatai“ verčiau galėjo būti ir nepradėti statyti. Būna, kad įvykdyti sumanymai iš tikrųjų neturėjo būti net garsiai išsakyti.

Labai pastebimas kontrastas tarp šio sekmadienio Evangelijos baigiamojo pamokymo ir jau minėtų palyginimų. Palyginimuose, ypač pirmajame, aiškiai kalbama apie išlaidas, pinigus, plytas ir akmenis, tuo tarpu pabaigoje Jėzus sako: Kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys. Gali atrodyti, kad šie teiginiai tarpusavyje nesuderinami.

Manyčiau, jog priemonės, apie kurias Išganytojas kalba palyginimuose, kaip tik ir yra jo sekėjų sugebėjimas atsižadėti nebūtinų dalykų. Viešpats kalba ne apie kaupimą, bet apie praradimą, ir esminis reikalavimas, norintiems sekti Mokytoją – tai pasistengti apvalyti save, įvertinti savo sugebėjimus taip, kad pirmiausia matytume ir siektume pačių svarbiausių dalykų, nes tvirtas tikinčiųjų bendruomenės pamatas paremtas ne tiksliais apskaičiavimais, bet nuoširdžiu tikėjimu.

Žinoma, Dievui priimtina, kad yra žmonių, pasirengusių kovai už gėrį, už tikėjimą, tačiau kažin, ar visada gerai suvokiame, kad tam reikalingi tinkami ginklai, o pati kova neturi būti vedama neteisingomis priemonėmis.

Žvelgiant Dievo akimis, įmanoma būti nugalėtojais net ir tada, kai iš pažiūros pralaimime, jei tik mūsų kova turėjo ryšį su Tuo, kuris nugalėjo blogį ant kryžiaus, nors visas pasaulis tada Jį laikė nugalėtu.

Aišku, žmogui nėra lengva tai suprasti ir priimti, bet gal kaip todėl ir turėtume prašyti Dievą širdies išminties, kad kelio mums neužtemdytų mūsų pačių išmintis…