Mergelės Marijos gimimo iškilmės Mišparai su kunigais, vienuoliais, diakonais, pasišventusiais asmenimis ir seminaristais. Popiežiaus kalba.

Po trumpo pasisveikinimo su Mariazell bazilikos benediktinų bendruomene, popiežius Benediktas XVI perėjo į pačią baziliką ir čia vadovavo Mišparams, kurie buvo skirti Mergelės Marijos gimimo iškilmei. Bazilikoje susirinko kunigai, vienuoliai, pasišventę asmenys, diakonai ir seminaristai. Maldos eigą buvo galima sekti ir per didelius ekranus, kurie buvo pastatyti lauke.

Šventasis Tėvas savo klausytojams priminė, kad jie yra Kristaus misijos tarnai ir tarnaitės. Kaip prieš 2000 metų Kristus kvietė juo sekti, taip ir šiandien jaunos moterys ir jauni vyrai atsiliepia į šį kvietimą, patraukti Kristaus ir norėdami paskirti savo gyvenimą tarnystei Bažnyčioje. Jie turi drąsos sekti Kristų ir nori būti jo liudytojais. Gyvenimas sekant Kristų yra rizikingas, nes visada gresia nuodėmė. Todėl mums reikia tokios malonės, kokios gavo Marija. Mokykimės žiūrėti į Kristų taip, kaip žiūrėjo Marija, padariusi jį savo matu.

Viešpats jus kviečia į Bažnyčios piligriminę kelionę per laiko amžius, - sakė popiežius Bazilikoje susirinkusiems kunigams ir vienuoliams. – Kviečia kartu su juo dalyvauti Kryžiaus kelyje, bet taip pat – Prisikėlimo kelyje. Abu šie keliai kerta mūsų gyvenimus. Viename sutinkame nesėkmes, kančias, nesusipratimus, neįvertinimą, kartais panieką ir persekiojimą. Kitame kelyje sutinkame gilų džiaugsmą, gilią paguodą. Ir abiejuose keliuose veda tas pats Viešpats, vienas ir tas pats tikėjimas.

Jėzaus Kristaus ir visų krikščionių misijos centras yra Dievo Karalystės skelbimas. Skelbti Kristaus vardu – reiškia būti liudytoju pasauliui, vadovautis iš kuriančios Dievo meilės kylančia prasme, sunkiai ieškoti šios prasmės, viltimi liudyti prieš neviltį. Šią meilę ir viltį reikia liudyti tiems, kurie yra prislėgti sunkių likimų, nebepajėgia išsilaisvinti nuo savųjų naštų. Reikia liudyti meilę, kuri save atidavė žmonėms ir įveikė mirtį.

Būkite pusėje visų tų, kurie niekad nepatyrė meilės, kurie nebetiki gyvenimu, - ragino popiežius Benediktas XVI. - Visa jūsų egzistencija tebūnie kaip kad Jono Krikštytojo – didelis ir gyvas rodymas į Kristų. Amžių bėgyje Bažnyčia įžvelgė tris Jėzaus gyvenimo pamatines nuostatas, kurias pavadino „evangeliniais patarimais“ – tai neturtas, skaistumas ir paklusnumas.

Neturtas – nes Jėzus, turėdamas viską, dėl mūsų tapo vargšu, nes varguolius vadino „palaimintaisiais“. Materialinis neturtas turi eiti su radikaliu Kristaus pasirinkimu – tik tada šis neturtas bus „krikščioniškas“, išlaisvinantis, leidžiantis gyventi Dievui ir artimui. Kiekvienas kunigas, kiekviena vienuolė ir vienuolis visada turi atvirai bei kritiškai atlikti sąžinės egzaminą ir atsakyti sau ar jų gyvenimuose yra pakankamai neturto.

Tam, kad teisingai suprastume skaistumą, reikia pažvelgti į Jėzaus gyvenimą, - pažymėjo popiežius. – Jėzus Šventajame Rašte parodytas kaip asmuo, kurio gyvenimas orientuotas į Tėvą ir į artimą. Jėzus, viena vertus, yra asmuo, kuris be paliovos meldžiasi, ištisas naktis praleidžia kalbėdamasis su Tėvu. Antra vertus, Jėzaus gyvenimo aprašyme nerasi nė vienos vietos, kur jis būtų veikęs savo naudai, dėl egoistinių motyvų. Jis myli žmones taip, kaip myli savo Tėvą.

Šitoje šviesoje suvokiame, kad skaistybė celibatiniame gyvenime nėra tarpasmeninių santykių atsisakymas, nėra individualizmas. Tai savųjų santykių, savo sugebėjimo juos turėti ir juos priimti atidavimas Dievo Karalystei, tai Dievo meilės, pranokstančios žmogiškąją, patirtis.

Ir trečiasis „evangelinis patarimas“ – paklusnumas. Visas Jėzaus gyvenimas buvo persmelktas paklusnumu Tėvui. Ir mūsų maištas turi tapti paklusnumu. Tačiau prieš paklusnumą seka malda. Pirma reikia melstis ir klausytis, o po to – paklusti. Krikščionys visada patyrė, kad atsidavę Tėvo valiai savęs neprarado. Priešingai, suvokė savo tapatybę ir įgijo vidinę laisvę. Paklusnumas Dievui neturi nieko bendro su išorine prievarta ir savęs praradimu. Tai reikia liudyti pasauliui, kuriame tvyro individualizmo kultas. (rk)