Popiežiaus susitikimas su Austrijos politikais ir Vienoje akredituotais diplomatais: Europos vienybė, žmogaus gyvybė, tikėjimo ir proto dialogas.

Penktadienį po pietų Vienos Hofburgo rūmuose Popiežius susitiko su Austrijos prezidentu Heinzu Fischeriu. Kitados Hofburgo rūmai buvo imperatoriaus oficiali rezidencija. Šiandien vienoje rūmų dalyje įsikūrusi Austrijos Respublikos prezidentūra, kita rūmų dalis tapusi muziejumi. Po maždaug pusvalandį trukusio privataus susitikimo, ten pat, Hofburgo rūmuose įvyko Benedikto XVI susitikimas su Austrijos parlamentarais, vyriausybės nariais ir su diplomatais, akredituotais ir Austrijoje, ir Vienoje veikiančiose tarptautinėse organizacijose. Jiems sakytojo ilgokoje Popiežiaus kalboje trys temos – Europos vienybė, žmogaus gyvybė bei tikėjimo ir proto dialogas.

Po karo baisumų ir po totalitarinių režimų traumų, Europa žengia keliu, vedančiu į viso žemyno vienybę, stengiasi sau garantuoti pastovią taiką ir teisingą pažangą. Ištisus dešimtmečius trukęs skaudus Europos padalinimas, šiandien politiškai jau įveiktas, tačiau dar reikia sukurti vienybę žmonių protuose ir širdyse. Nors kai kurios viltys, kuriomis buvo tikėta 1989 metais, kai krito geležine uždanga, ilgainiui pasirodė buvusios pernelyg didelės, kad būtų įmanoma jas realizuoti, nors galima pagrįstai kritikuoti kai kurias europines institucijas, vis dėlto visi sutinkame, kad vienybės kūrimas yra labai svarbus procesas, atnešęs Europai anksčiau neregėtą santarvės metą ir sėkmingai saugantis mūsų žemyną nuo anksčiau jį kamavusių konfliktų ir karų. Tačiau, dėlto,- sakė Popiežius,- Europos namuose visiems bus miela gyventi tik tuomet, jei jie bus pastatyti ant tvirto bendrų, iš mūsų istorijos ir tradicijos tekančių, kultūrinių ir moralinių vertybių pamato. Europa negali ir neturi išsižadėti savo krikščioniškų šaknų. Jos yra į trečią tūkstantmetį žengiančios mūsų civilizacijos dinamiškas komponentas. Krikščionybė suformavo mūsų žemyną. Tai akivaizdžiai matome ypač Austrijoje. Šitokio krikščionybės centriškumo Europoje liudijimas taip pat yra šiomis dienomis Rumunijoje vykstanti Europos ekumeninė asamblėja.

Europoje prima kartą buvo suformuluota žmogaus teisių sąvoka,- kalbėjo Popiežius. Tarp jų pati svarbiausia ir kitų sąlyga yra teisė į gyvybę, galiojanti nuo pat prasidėjimo akimirkos iki natūralios pabaigos. Tai sakydami, krikščionys neatstovauja ka˛kokiems specifiniams ba˛nytiniams interesams, bet stoja ginti humaniškumo ir kalba negimusių, negalinčių apsiginti, balsu. Tai sakydamas aš neapsimetu nematąs daugybės moterų problemų ir vidinių konfliktų,- sakė Popiežius. Taip pat puikiai žinau, kad mūsų žodžių patikimumas priklauso nuo to ar Bažnyčia įstengia padėti į sunkumus patekusioms moterims. Visų pirma reikalinga politinė atsakomybė, kad į pradėtus vaikus nebūtų žiūrima kaip į ligą. Kartu reikia matyti ir kitą tos pačios problemos aspektą – reikia, kad Europos valstybėse vaikai būtų laukiami, kad šeimas kuriantis jaunimas norėtų būti tėvais. Nemažiau rūpesčių kelia ir diskusijos dėl eutanazijos. Tėra tik vienas teisingas atsakymas į gyvenimą baigiančio žmogaus kančios problemą – rūpestinga ir meilės kupina globa. Dėl to būtinos struktūrinės reformos, kad medicinos ir socialinės globos institucijos sugebėtų kenčiantiems ir mirštantiems suteikti paliatyvinę slaugą.

Svarbus Europos palikimo elementas yra taip pat tradicija, skelbianti tikėjimo, tiesos ir proto suderinamumą. Iš esmės tai klausimas ar protas yra visko prad˛ia ir pagrindas, ar ne. Tai klausimas ar pasauliui pradžią davė atsitiktinumas, jis yra tik neracionalus antraeilis produktas neracionalumo jūroje, dėl to ir beprasmiškas, ar vis dėlto yra tikra tai, kas sudaro ir patį tvirčiausią krikščionių tikėjimo įsitikinimą, kad pradžioje buvo Žodis, kad viskam pradžią davė kuriančioji Dievo išmintis, kuria apdovanoti esame ir mes, žmonės. Leiskite,- kalbėjo Popiežius,- priminti ką šiame kontekste yra pasakęs nekrikščionis filosofas Jurgen Harbemas: „Moderniųjų laikų normatyvinei sąžinei krikščionybė buvo ne vien katalizatorius. Laisvės ir socialinės darnos idėjas pagimdęs lygybės universalizmas, yra kilęs iš judėjiškos teisingumo sampratos ir iš krikščioniškos meilės etikos. Nesikeičianti šio palikimo esmė vis pritaikoma naujiems laikams ir vis naujai interpretuojama. Ir iki šiol šiam palikimui nėra jokios alternatyvos“,- citavo Benediktas XVI. (jm)