Sekmadienio rytą Popiežius aukojo Mišias Lorete

Sekmadienio rytą popiežius Benediktas XVI aukojo Mišias Montorso lygumoje, prie Loreto Dievo Motinos šventovės, kuriose dalyvavo pusė milijono Italijos jaunimo. Šv. Tėvo aukotomis Mišios užsibaigė pernai Italijos Bažnyčios pradėtos trejų metų sielovadinės programos, pavadintos „Jaunimo Agora“, pirmasis etapas.

Į susitikimą su jaunimu Popiežius išvyko šeštadienio pavakare. Vakar mūsų laidoje jau kalbėjome apie šeštadienį vykusį jaunimo liudijimų ir maldos vakarą. Šeštadienio vakaro budėjime dalyvavo ir Filipinuose pagrobtas, po kelių nelaisvės savaičių išlaisvintas, italas misionierius kunigas Giancarlo Bossi. Jis padėkojo Popiežiui už maldas jo nelaisvės savaitėmis ir už pagalbą derybose dėl išlaisvinimo. Maždaug dvi su puse valandos dalyvavęs Italijos jaunimo šventėje, šeštadienio vakarą Popiežius taip pat aplankė pačią Loreto Dievo Motinos šventovę, meldėsi joje saugomuose Marijos namuose, kuriuos tryliktame amžiuje maldininkai po plytą į čia atgabeno iš Nazareto. Iš šventovės Popiežius dar kartą kreipėsi į jaunimo maldos budėjimo dalyvius. Pats šeštadienio vakaro jaunimo susitikimas vyko iki paryčių.

Į jaunimo susitikimo vietą Popiežių grįžo sekmadienio rytą. Panašiai kaip šeštadienio vakaro budėjimo metu sakytos kalbos, ir sekmadienio Mišių homilijos tema buvo Nazareto Mergelės pavyzdys ir jo svarba šiuolaikiniam jaunimui.

Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Dievas, iš Marijos gavo savo žmogišką kūną. Reikėjo, kad jauno žmogaus širdis padėtų Dievui vykdyti kitados žmonijai duotą išganymo pažadą ir tą jauną pasiryžusį žmogų jis surado Marijoje.

Ką reiškia būti jaunu žmogumi evangeline prasme? – klausė Popiežius. Šis mūsų susitikimas vyksta Marijos šventovės pašonėje. Marijos artumas savaime į ją kreipia mūsų akis. Dėl to klausiame: kaip Marija gyveno savo jaunystę? Kodėl tai, kas buvo neįmanoma, jai tapo įmanoma? Į šitą klausimą Marija atsako savąja Magnificat giesme: Dievas „pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę“. Marijos nuolankumas buvo tai, ko labiausiai Dievui reikėjo. Neatsitiktinai apie tai kalbame čia, prie Nazareto namų šventovės, kurie yra nuolankumo šventovė. Dievas nusižemino ir tapo žmogumi. Dievo nuolankumas susitiko su Marijos nuolankumu. Kūrėjo ir kūrinio nuolankumo dėka Dievas tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų.

Šitokia biblinė perspektyva šiandien atrodo tarsi būtų provokacija, iššūkis šiuolaikiniai kultūrai ir šiuolaikiniam žmogui. Šiandien į nuolankų žmogų žiūrima kaip į tą, kuris pasiduoda, kuris pralaimi, kuris nieko nereiškia. Mes gi tikime, kad nuolankumo kelias yra svarbus ne tik dėl to, kad jis yra svarbi žmogiška dorybė, bet pirmiausia dėl to, kad nuolankumas – tai visų pirma Dievo veikimo būdas. Nuolankumo kelią pasirinko Kristus, Naujosios Sandoros tarpininkas, kuris nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

Ką tai reiškia mums? Ką tai reiškia visų pirma šiuolaikiniam jaunimui? Neikite išdidumo keliu, bet rinkitės nuolankumo kelią. Eikite prieš srovę. Neklausykite tų, kurie šiandien propaguoja arogantiškumą ir smurtą, kurie siūlo sėkmę bet kokia kaina, kurie nori įtikinti, jog išorė svarbiau už vidų, kad svarbiau ne „būti“, bet „turėti“. Būkite budrūs! Būkite kritiški! Neplaukite pasroviui su šitomis bangomis. Nebijokite rinktis kito, alternatyvaus kelio, vedančio į tikrą meilę. Rinkitės santūrumą ir solidarumą, nuoširdžią ir skaisčią meilę, stropų mokymąsi ir sąžiningą darbą, atsakomybę už bendrą gėrį. Nebijokite išsiskirti iš minios, nebijokite atrodyti nemadingais, nebijokite kritikos. Jūsų bendraamžiams, o taip pat ir suaugusiems, net ir tiems, kurie atrodo nutolę nuo Evangelijos, reikia pavyzdžio, reikia žmonių, drįstančių gyventi visavertį žmoniškumą Kristaus pavyzdžiu.

Nuolankumas, brangūs bičiuliai, - tai ne pasyvumo, bet drąsos kelias,- kalbėjo Popiežius jaunimui. Nuolankumas – tai ne pralaimėjimas, bet pergalė. Meilės pergalė prieš egoizmą, malonės – prieš nuodėmę. (jm)