2007-09-02 10:53:26

II Kūrinijos išsaugojimo diena – vanduo


2006 metų rugsėjo 1-ąją Italijos katalikų Bažnyčia pirmąsyk šventė Kūrinijos išsaugojimo dieną. Nutarta ją minėti kiekvienų metų rugsėjo 1-ąją. Kelias jai buvo ruošiamas jau daugelį metų ir galbūt ši iniciatyva vieną dieną bus priimta visos Visuotinės Bažnyčios.

Kūrinijos ir žmogaus santykis yra svarstomas tiek Naujajame, tiek Senajame Testamentuose. Apie tai teologiniai debatai vyko dar pirmaisiais Bažnyčios amžiais, tačiau mūsų industrijos ir technologijų eroje, kai žmogaus veikla įtakoja gamtinius procesus planetos lygiu, ši tema turi būti apsvarstyta iš naujo.

Kūrinijos išsaugojimo dienos tematikos yra svarbios kiekvienam žmogui, kiekvienam krikščioniui. Todėl Italijos Bažnyčia pabrėžė svarbią šios dienos dimensiją – ekumeninį bendradarbiavimą. Nepaisant doktrininių skirtumų kitais klausimais, daugelio konfesijų krikščionys gali sutarti ir kartu veikti saugant kūriniją. Pati Kūrinijos išsaugojimo dienos įsteigimo idėja yra gimusi ekumeninio judėjimo viduje, bendras rūpestis aplinka jau daug metų yra viena iš pagrindinių svarbiausių ekumeninių susitikimų ir renginių temų.

2007 metų Kūrinijos išsaugojimo dienai buvo pasirinkta vandens tema, kuri yra dramatiškai aktuali. Manoma, kad bent pusantro milijardo žmonių iš daugybės tautų neturi pakankamo priėjimo prie vandens, kad ir nelabai kokybiško. Šis milžiniškas skaičius dar padidėja, jei skaičiuosime visus tuos, kurie neturi pakankamo priėjimo prie gero geriamo vandens.

Be vandens nėra gyvybės, nėra augalų, nėra gyvūnų. Jokia ekosistema negali ilgiau išsilaikyti be vandens. Dykumų – kurios yra derlingų ir vandens nestokojančių žemių antitezė - plitimas, ypač Afrikoje, yra to iliustracija, kurią tragiškai papildo tikri ir kruvini žmonių konfliktai dėl vandens, ypač skurdžiuose regionuose.

Neveltui vanduo krikščioniškojoje tradicijoje yra Šventosios Dvasios, numalšinančios troškulį, atgaivinančios ir nuprausiančios, simbolis.

Vandens trūkumas nėra tik gamtinė duotybė. Jis gali būti, viena vertus, nulemtas socialinės neteisybės ir nelygybės, antra vertus, piktnaudžiaujančios žmogaus veiklos, pavyzdžiui, pramonės atliekomis užteršiant upes ar, kaip įtariama, prisidedant prie globalaus klimato atšilimo, tad ir sausrų.

Pasak Bažnyčios socialinio mokymo, kiekvienas žmogus turi pamatinę teisę į vandenį. Ne privilegiją, bet teisę. Kita vertus, vanduo yra visos žmonijos gėris, ne vienos kokios grupės ar kartos. Iš šių paprastų principų išplaukia didelės atsakomybės ir sudėtingi uždaviniai: kaip išsaugoti vandenį švarų? Kaip elgtis, kad jo nepritrūktų būsimos žmonijos kartos? Ką daryt, kad kiekvienas žmogus galėtų gauti pakankamai geriamo vandens, nepriklausomai nuo ekonominių galimybių. Tai problemos, kurios turi būti sprendžiamos asmeniniu, valstybiniu ir tarptautiniu lygiu, priimant deramus įstatymus ir politikas.

Italijos katalikų Bažnyčia kviečia kitų šalių katalikus bei kitų konfesijų krikščionis apmąstyti su vandeniu susijusias tematikas, tiek religinėje ir simbolinėje, tiek ekonominėje ir ekologinėje plotmėse, aptarti asmenines nuostatas ir gyvenimo būdą, pagalvoti kaip jie galėtų prisidėti prie to, kad visi tūrėtų pakankamai vandens. (rk)








All the contents on this site are copyrighted ©.