2006 metų rugsėjo 1-ąją Italijos katalikų Bažnyčia pirmąsyk šventė Kūrinijos išsaugojimo
dieną. Nutarta ją minėti kiekvienų metų rugsėjo 1-ąją. Kelias jai buvo ruošiamas jau
daugelį metų ir galbūt ši iniciatyva vieną dieną bus priimta visos Visuotinės Bažnyčios.
Kūrinijos ir žmogaus santykis yra svarstomas tiek Naujajame, tiek Senajame
Testamentuose. Apie tai teologiniai debatai vyko dar pirmaisiais Bažnyčios amžiais,
tačiau mūsų industrijos ir technologijų eroje, kai žmogaus veikla įtakoja gamtinius
procesus planetos lygiu, ši tema turi būti apsvarstyta iš naujo.
Kūrinijos
išsaugojimo dienos tematikos yra svarbios kiekvienam žmogui, kiekvienam krikščioniui.
Todėl Italijos Bažnyčia pabrėžė svarbią šios dienos dimensiją – ekumeninį bendradarbiavimą.
Nepaisant doktrininių skirtumų kitais klausimais, daugelio konfesijų krikščionys gali
sutarti ir kartu veikti saugant kūriniją. Pati Kūrinijos išsaugojimo dienos įsteigimo
idėja yra gimusi ekumeninio judėjimo viduje, bendras rūpestis aplinka jau daug metų
yra viena iš pagrindinių svarbiausių ekumeninių susitikimų ir renginių temų.
2007
metų Kūrinijos išsaugojimo dienai buvo pasirinkta vandens tema, kuri yra dramatiškai
aktuali. Manoma, kad bent pusantro milijardo žmonių iš daugybės tautų neturi pakankamo
priėjimo prie vandens, kad ir nelabai kokybiško. Šis milžiniškas skaičius dar padidėja,
jei skaičiuosime visus tuos, kurie neturi pakankamo priėjimo prie gero geriamo vandens.
Be
vandens nėra gyvybės, nėra augalų, nėra gyvūnų. Jokia ekosistema negali ilgiau išsilaikyti
be vandens. Dykumų – kurios yra derlingų ir vandens nestokojančių žemių antitezė -
plitimas, ypač Afrikoje, yra to iliustracija, kurią tragiškai papildo tikri ir kruvini
žmonių konfliktai dėl vandens, ypač skurdžiuose regionuose.
Neveltui vanduo
krikščioniškojoje tradicijoje yra Šventosios Dvasios, numalšinančios troškulį, atgaivinančios
ir nuprausiančios, simbolis.
Vandens trūkumas nėra tik gamtinė duotybė. Jis
gali būti, viena vertus, nulemtas socialinės neteisybės ir nelygybės, antra vertus,
piktnaudžiaujančios žmogaus veiklos, pavyzdžiui, pramonės atliekomis užteršiant upes
ar, kaip įtariama, prisidedant prie globalaus klimato atšilimo, tad ir sausrų.
Pasak
Bažnyčios socialinio mokymo, kiekvienas žmogus turi pamatinę teisę į vandenį. Ne privilegiją,
bet teisę. Kita vertus, vanduo yra visos žmonijos gėris, ne vienos kokios grupės ar
kartos. Iš šių paprastų principų išplaukia didelės atsakomybės ir sudėtingi uždaviniai:
kaip išsaugoti vandenį švarų? Kaip elgtis, kad jo nepritrūktų būsimos žmonijos kartos?
Ką daryt, kad kiekvienas žmogus galėtų gauti pakankamai geriamo vandens, nepriklausomai
nuo ekonominių galimybių. Tai problemos, kurios turi būti sprendžiamos asmeniniu,
valstybiniu ir tarptautiniu lygiu, priimant deramus įstatymus ir politikas.
Italijos
katalikų Bažnyčia kviečia kitų šalių katalikus bei kitų konfesijų krikščionis apmąstyti
su vandeniu susijusias tematikas, tiek religinėje ir simbolinėje, tiek ekonominėje
ir ekologinėje plotmėse, aptarti asmenines nuostatas ir gyvenimo būdą, pagalvoti kaip
jie galėtų prisidėti prie to, kad visi tūrėtų pakankamai vandens. (rk)