XXII eilinis sekmadienis

Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: 'Užleisk jam vietą!' Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: 'Bičiuli, pasislink aukščiau!' Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“. (Lk 14,1.7-14)

DIEVO AKIVAIZDOJE, Mons. Adolfas Grušas

Jėzus atėjo į vieno vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį…

Išganytojas jautė į Jį nukreiptus žydų moralės ir tikėjimo uolių saugotojų žvilgsnius, tačiau drauge atkreipė dėmesį ir į jų elgesį. Jis aiškiai matė, kaip vaišių dalyviai skubėjo užsiimti kuo geresnes vietas prie stalo. Tai buvo įprasta, nes Rašto aiškintojai ir fariziejai bei visi žydų vyresnieji niekuomet neužmiršdavo pareikalauti, jų manymu, jiems priklausančios pagarbos.

Pagaliau, to neužmiršta jokie visų laikų vadovai…

Jėzus, tačiau, nepraleido nepastebėjęs, kad toks elgesys tikrai netinka dvasiniams tautos vadovams.

Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje… verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje…

Šis Jėzaus posakis apverčia aukštyn kojomis visą žmogiška logika paremtą vertybių skalę ir baigiamas nerimą keliančiu posakiu: Kiekvienas, kuris save aukština, bus pa˛emintas, o kuris save ˛emina, bus išaukštintas.

Vis tiktai Jėzui nerūpi nustatyti vienokias ar kitokias elgesio taisykles. Tiesa, tai, ką girdime iš Jo lūpų, tikrai tinka krikščionių bendruomenėms, kurios kaip tik tokiais principais privalėtų vadovautis, vertindamos savo narių užimamą padėtį, bet dar svarbiau yra suvokti, kad taip Jėzus atskleidžia Dievo ir žmogaus santykį, arba, geriau sakant, tai, kaip žmogus privalo jaustis Dievo akivaizdoje.

Mums derėtų aiškiai suprasti, kad jokia religinė praktika negali duoti mums pagrindo pateisinti save, jaustis užtikrintais, netgi turinčiais kokių nors teisių Dievo atžvilgiu.

Prie Viešpaties žmogus privalo artintis nusižeminęs, o tai reiškia, suvokdamas visą tiesą apie save patį.

Jam nėra ko reikalauti, kelti save ant pjedestalo, kalbėti apie savo dorybes ar religinį jausmą.

Žmogus gali vien tiktai gauti, nes viskas, ką duoda Dievas, yra dovana ir malonė, ir visa tai turi būti priimama, pripažįstant Viešpaties gerumą.

Mėgindamas išaukštinti save prieš kitus žmones, o tuo labiau prieš Dievą, žmogus tampa juokingas.

Jis tampa ma˛as. Jis sumenkina pats save…

Krikščioniškosios gyvenimo taisyklės kalba apie nusižeminimą, arba, jei mums tai būtų labiau priimtina, apie vidinį neturtą. Mes iš savęs neturime nieko, ką galėtume pasiūlyti Dievui.

Būtų didelė nelaimė, jei mėgintume save pavaizduoti Dievo akyse turtingais. Tokiu būdu rizikuotume, kad turėsime grįžti tuščiomis rankomis.

Suprasdami savo tuštumą, jausdamiesi beturčiais, mes su pasitikėjimu artinamės prie Viešpaties, žinodami, kad nebūsime apvilti, ir Jis mus praturtina savo meile.

Mes kartu su Viešpačiu tampame išaukštinti…