Džiaugsmas dėl talibų paleistų korėjiečių krikščionių ir nerimas dėl pavojingo precedento

Pagaliau baigiasi korėjiečių pagrobimo drama. Ji prasidėjo liepos 19 dieną, kai talibų kovotojai vienoje iš Afganistano provincijų sustabdė autobusu važiavusią 23 krikščionių protestantų grupę iš Pietų Korėjos.

Prasidėjo ilgos derybos dėl jų išlaisvinimo, Pietų Korėja tam atsiuntė specialų pasiuntinį. Viso pasaulio pasmerkimo susilaukė dviejų korėjiečių vyrų nužudymas.

Galiausiai Pietų Korėja sutiko su talibų keltomis sąlygomis – išvesti savo karių kontingentą iš Afganistano ir iki šių metų pabaigos nutraukti savanorių, nevyriausybinių organizacijų bei misionierių iš Pietų Korėjos veiklą Afganistane. Talibai pasižadėjo jų nebepulti.

Šį trečiadienį talibai paleido 12 asmenų grupę, 10 moterų ir 2 vyrus. Juos pasitiko Raudonojo Kryžiaus personalas. Ketvirtadienį buvo numatyta išlaisvinti likusius 7 įkaitus. Dar dvi moterys buvo paleistos anksčiau, rugpjūčio 13 dieną, mat sunkiai susirgus jų gyvybėms iškilo pavojus. Tokios būklės jos jau nebebuvo naudingos talibams.

Tačiau įkaitų išlaisvinimo džiaugsmas sutampa su nerimą keliančiu klausimu: ar šis precedentas nepaskatins talibų grobti daugiau įkaitų ir puldinėti Afganistane likusius krikščionis?

Daug kas kritikuoja Pietų Korėjos sprendimą išvesti savo karių kontingentą, nepaisant to, kad šis yra nedidelis. Jam priklauso šiek tiek virš 200 karių, kurie nedalyvavo koviniuose veiksmuose ir yra medikai bei inžinieriai, dirbę krašto atstatymo labui. Pietų Korėjos kontingento išvedimas nesusilpnins Afganistane esančių kitų pajėgų, tačiau bus įrodymu, jog teroristiniais veiksmais prieš civilius galima palenkti valstybių valią.

Afganistane esančios kitų konfesijų krikščionys išreiškė savo susirūpinimą, kad nuo šiol talibai ar kitos musulmonų radikalų grupės įkaitų krikščionių grobimą gali pradėti laikyti patogiu būdu atsikratyti nepageidaujamomis krikščioniškomis mažumomis krašte, kuriame dauguma gyventojų yra musulmonai. Dilema labai sunki: ar dera vaduoti savuosius, tuo pat metu sukeliant mirtiną pavojų kitiems žmonėms? Ar vienų žmonių gyvybė yra brangesnė už kitų?

Įkaitų išvadavimo sąlygos sukėlė polemikos bangas ir pačioje Pietų Korėjoje, kurioje vienai visuomenės daliai tokia derybų baigtis su musulmonų fundamentalistais atrodė žeminanti Korėją. Daejon katalikų vyskupas Lozorius You Heung-sik kritiškai pastebėjo, kad neretai korėjiečių protestantų misionieriai elgiasi neišmintingai ir pernelyg agresyviai. Evangelinis įkarštis ir uolumas yra girtinos dorybės, tačiau kai neatsižvelgiama į politinį ir socialinį kontekstą, tada tai duoda priešingų rezultatų nei siekta, kaip ir šiuo konkrečiu atveju.

Pavyzdžiui, Afganistane dirba Kalkutos Motinos Teresės seserys, kurios savo tikėjimą liudija tyliu, bet krikščionišku gyvenimu, padeda vargingiausiems ir yra afganų gerbiamos, tačiau dabar galbūt bus priverstos išvykti ir jos. (rk)