„Grožis, filosofija, poezija“. Šią temą metiniame simpoziume gvildeno rozminiečių
simpoziumo dalyviai Stresos miestelyje šiaurės Italijoje, prie Lago Maggiore ežero
krantų. Šių metų simpoziumas buvo skirtas rozminiečių vienuoliui ir rašytojui Clemente
Rebora suėjus jo mirties 50-mečiui. Trečiadienį prasidėję simpoziumo darbai tęsėsi
iki šeštadienio. Simpoziumo darbuose daug dėmesio skirta taip pat rozminiečių vienuolinės
kongregacijos steigėjui, Dievo tarnui Antonio Rosmini, kuris netrukus bus paskelbtas
Bažnyčios palaimintuoju. Beatifikacijos ceremonija įvyks lapkričio 18 dieną šiaurės
Italijos mieste Novaroje.
Grįžkime prie metinio rozminiečių simpoziumo, skirto
italų poetui Clemente Rebora. Vykstant, šiemetiniam, aštuntajam iš eilės simpoziumui,
Stresos miestelyje buvo atidengtas poetui skirtas paminklas. Be to, poeto atminimą
pagerbė Tarptautinis rozminiečių studijų centras, paskelbęs 70 stipendijų besidomintiems
poeto paveldu. Apie poeto Clemente Rebora nueitą gyvenimo kelią mūsų radijui papasakojo
rozminietis kun. Umberto Curatore, Tarptautinio rozminiečių studijų centro direktorius
ir Italijos rozminiečių provincijolas.
Clemente Rebora gimė Milane 1885 metų
sausio 6 dieną ir buvo pakrikštytas po dviejų dienų, tačiau pasaulėvaizdį susiformavo
nekrikščioniškos, iliuministinės kultūros dvasioje. Iki 44 metų amžiaus poetą kankino
tiesos ir gyvenimo prasmės ieškojimo problemos. Kol nelauktai, tarpukaryje, padarė
lemiamą sprendimą, kuomet suvokė, jog Kristaus yra tą gyvenimo prasmė, kurios ieškojo.
Clemente Rebora atsivertė, atliko pirmąją išpažinti ir priėmė Pirmąją Komuniją eidamas
45 metus, netrukus tapo rozminiečiu, buvo įšventintas kunigu 1936 metais, bet gyveno
atsiskyręs, taip pat nuo kultūrinio gyvenimo. Jei ne Dvasios tėvo ir patarėjo pareigos
rozminiečių kolegijose, būtų net galima sakyti, kad gyveno nuo visų pasislėpęs. Paskutinieji
gyvenimo metai buvo didelių dvasinių ir fizinių išbandymų metai, leidę priartėti prie
mistinės patirties viršūnės. Pasaulietiškuose eilėraščiuose Rebora kalba apie kančią,
kurią išgyvena nuo Dievo nutolusi siela, o religiniuose apdainuoja kainą, kurią reikia
sumokėti už šventėjimą. Rebora mirė 1957 metais, kaip ir rozminiečių steigėjas Antonio
Rosmini, Strėsa miestelyje.
Stresos miestelyje vykusio rozminiečių simpoziumo
tikslas buvo parodyti, kad Reboros poezija ir Rosminio filosofija turi sąlyčio taškų
tuomet kai abu aptaria krikšto būtinumą šventumui, kaip vieninteliam bendram protingos
kūrinijos tikslui. Tuo požiūriu visas Rosminio filosofijos mokslas nėra kita kaip
pamaldi filosofija, tai yra filosofija, kuri padeda žmogui priimti išganymo malonę.
Tiek
Rebora savo poezijoje, tiek Rosmini savo filosofijoje kūrinijos grožyje mato atspindintį
kitą grožį, tai yra absoliutų Dievo grožį, Dievo, vienintelio šventojo. Kuo labiau
žmogus savo mintimis ir veiksmais susitapatina su Dievo valia, tuo labiau jis geba
priartėti prie grožio šaltinio ir pats tampa grožiu. Anot Bažnyčios tėvų, Kristus
yra gražiausias iš visos kūrinijos. O šventasis, panešėjimu į Kristų, dalyvauja Kristaus
grožyje.
*
Italų mąstytojas ir filosofas kun. Antonio Rosmini buvo
kontraversiška figūra XIX amžiaus Bažnyčioje. Nors jis buvo laikomas artimu popiežių
bendradarbiu, tačiau kai kurie jo veikalai ilgus metus buvo Bažnyčios uždraustų knygų
indekse. Antonio Rosmini gimė šiaurės Italijos Rovereto mieste 1797 metais, buvo įšventintas
kunigu 1821 metais ir 1828 metais įkūrė vienuolinę kongregaciją - Meilės institutą,
žinomą rozminiečių vardu, o 1832 metais ir Apvaizdos seserų kongregaciją. Kongregacijų
statutus patvirtino popiežius Grigalius XVI 1838 metais. Rosmini garsėjo ypač dėl
į draudžiamų knygų indeksą įtraukto kūrinio „Penkios Bažnyčios žaizdos“, išleisto
1848 metais. Drąsios ir toliaregės autoriaus mintys apie Bažnyčios reformas anuomet
nebuvo palankiai priimtos, tačiau Vatikano II Susirinkimo šviesoje tapo tarsi savaime
suprantamomis. Anuomet dėl šio veikalo buvo iškilę teologiniai ginčai, plačiai išgarsėję
vadinamuoju „rozminiečio klausimu“, tačiau tai netrukdė jo įsteigtai kongregacijai
tęsti darbą, o popiežiams vadovautis jo mokymu ir cituoti tekstus. Pavyzdžiui pal.
Jonas XXIII dalyvavo rekolekcijose pagal Rozminio „Krikščioniško tobulėjimo principus“.
Dievo tarnas Paulius VI oficialiai sveikindamas rozminiečius su kongregacijos įkūrimo
150 metinėmis didžiai įvertino steigėjo intuiciją suteiki rozminiečių kongregacijos
charizmoje pirmumą artimo meilės darbams. Būsimas popiežius Jonas Paulius I Albino
Luciani baigė teologijos mokslus Romoje disertacija apie Žmogaus sielą pagal Rosmini
mokymą. Dievo tarnas Jonas Paulius II leido pradėti Antonio Rosmini beatifikacijos
bylą, o savo enciklikoje apie tikėjimo ir proto santykį „Fides et Ratio“ be kitų mini
Rosmini kaip drąsų mąstytoją, gebėjusi vaisingai įrodyti filosofijos ir Dievo žodžio
santykį. Benediktas XVI patvirtino dekretą dėl Antonio Rosmini herojiškų dorybių 2006
metais, o šių metų birželio 1 dieną patvirtino dekretą dėl stebuklingo pagijimo užtariant
Dievo tarnui Antonio Rosmini. Antonio Rosmini mirė Stresa miestelyje 1855 metais.
*
Visos
kliūtys Antonio Rosmini šventumo bylai buvo pašalintos 2001 metais Tikėjimo mokslo
kongregacijai peržiūrėjus savo 1887 metais paskelbtą dekretą, smerkiantį 40 Rosmini
tezių. “Notoje dėl doktrininių dekretų liečiančių kun. Antonio Rosmini Serbati
mintį ir darbus” Tikėjimo kongregacija pašalino bet kokias abejones dėl Rosmini tezių
tariamo priešiškumo Bažnyčios mokymui. Pastarąją Notą 2001 metų liepos 1 dieną pasirašė
ir paskelbė Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovai - prefektas kardinolas Joseph Ratzinger
ir sekretorius arkivyskupas Tarcisio Bertone po to, kai popiežius Jonas Paulius II
ją patvirtinto 2001 metų birželio 8 dieną ir liepė ją paskelbti.
Notoje pažymima,
kad Tikėjimo mokslo kongregacija kelis kartus įdėmiai tyrė Rosmini darbus. 1849 metais
į draudžiamų knygų indeksą buvo įtraukti du jo veikalai. Tačiau kiek vėliau Kongregacija
ėmėsi priešingo sprendimo: 1854 metų dekretu buvo suteiktas leidimas spausdinti Rosmini
darbus. Tačiau po mąstytojo mirties 1855-siais praėjus dar dvejiems metams, Kongregacija
pasmerkė 40 Rosmini tezių dekretu Post obitum. Dar kartą persvarsčiusi praeityje darytus
savo sprendimus, Kongregacija pripažino, kad Rosmini ir visas jo dvasinis bei mokslinis
palikimas priklauso Bažnyčiai, kad nebekelia rūpesčio doktrininiai keblumai, nors
1887 metų dekretas Post obitum objektyviai išlieka galiojančiu, bet tik tais atvejais,
kai tekstai yra skaitomi ne pagal paties Rosmini siūlytus kriterijus. Taigi, trumpai
tariant, ne raštai problema, o jų interpretavimas.
Beje, nemažiau svarbus yra
kunigo ir filosofo Rosmini asketinis gyvenimas ir dvasinis palikimas – dvi vienuolinės
kongregacijos, puoselėjančios Rosmini dvasinį ir intelektinį palikimą. Rosmini buvo
mokslininkas, bet taip pat buvo Dievo ir Bažnyčios žmogus, visiškai pasišventęs ir
iki galo klusnus popiežiui ir Šventajam Sostui. Laiške popiežiui Pijui IX, reaguodamas
į dviejų veikalų įtraukimą į draudžiamų knygų indeksą, Rosmini rašė: Aš noriu visame
kame pasikliauti Bažnyčios autoritetu ir noriu, jog visas pasaulis žinotų, kad pritariu
tik šiam vieninteliam autoritetui. (sk)