XXI eilinis sekmadienis

Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę. Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“. „Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: 'Viešpatie, atidaryk mums!' O jis atsakys: 'Aš nežinau, iš kur jūs'. Tada imsite dėstyti: 'Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...' O jis jums tars: 'Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!' Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“. (Lk 13, 22-30)

IŠGELBĖTIEJI, Mons. Adolfas Grušas

Laikas nuo laiko Evangelijoje susiduriame su kokiu nors smalsuoliu…

Išganytojas ne kartą buvo klausiamas apie šio pasaulio pabaigos „dieną ir valandą“. Kiti, kaip girdime šio sekmadienio Evangelijoje, domėjosi bent jau apytikriu išgelbėtųjų skaičiumi, bijodami, kad pastarųjų bus pernelyg mažai: Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų? Netgi apaštalai ginčijosi tarpusavyje ir klausinėjo Jėzaus apie tai, kuriam iš jų dangaus karalystėje bus lemta sėdėti Jėzaus dešinėje ir kairėje.

Trumpai tariant, visuomet atsiranda koks nors smalsuolis, kuriam labai norisi pažvelgti į didįjį Dievo sąrašą bent viena akimi, sužinoti, kada vyks paskutinis teismas, pažiūrėti, kam tas teismas pasibaigs laimingai ir kas bus išaukštintas labiau už kitus. Žinoma, labiausiai to sąrašo viršuje tikimasi pamatyti savo vardą…

Jėzus kategoriškai atsisako patenkinti tokį smalsumą. Jis aiškiai pabrėžia, kad mes privalome rūpintis žinoti visiškai kitus dalykus.

Vietoje patenkinęs mūsų smalsumą Viešpats prabyla apie laukiančius netikėtumus, apie tai, ko net neįstengtume įsivaizduoti.

Dangaus karalystėje tikrai bus tų, kurių bent jau mes, „pastovūs klientai“, ten net negalėtume įsivaizduoti: Ateis žmonės iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Norėtųsi šiuos Jėzaus žodžius pakomentuoti taip: Viešpats pakvies daugybę žmonių, kuriuos mes ryžtingai atstūmėme nuo mūsų, tik išrinktiesiems skirtų, stalų.

Šalia neįprastos išgelbėtųjų kilmės ir skaičiaus mūsų laukia dar vienas netikėtumas: nepriimtųjų į dangaus karalystę padėtis. Tai tie, kurie mano, jog jau dabar turi tam teisę, tie, kurie didžiuojasi, jog visąlaik buvo artimi Viešpačiui: Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse…

Iš tiesų, per amžius buvo surengta daugybė vaišių, kurių metu buvo valgoma ir geriama… Dievo garbei. Ne vieną kartą žmonės užpildė aikštes, tačiau ne tiek tam, kad paklausytų Viešpaties žodžio, bet kad vadovai galėtų būti visų matomi ir nusiskintų jiems skiriamą plojimų porciją…

Nežiūrint įsitikinimo, kad dangaus vartai jiems jau beveik atviri, visi tariami „teisieji“ susilaukia grie˛to atsako: Aš nežinau, iš kur jūs…

Visuomet yra rizika, kad karščiausiai visus tikinantys, jog žino, ko Dievas nori iš žmonių, vėliau su kartėliu įsitikins, jog Viešpats nieko nežino apie juos, būtent: jų darbai, idėjos, pagyrimai ir prakeikimai kitaip manantiems neturėjo nieko bendro su Dievo valia.

Egzistuoja rizika, kad save laikantys privilegijuotais eilėje įžengti į Dievo karalystę, vieną dieną suvoks, kad pirmumo teisė buvo atiduota kitiems: Yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmųjų, kurie bus paskutiniai.

Aišku viena: niekas niekada negali tvirtinti, kad Dievas mąsto taip, kaip tai atrodo mums patiems.

Kaip tik todėl Viešpats ir kalba apie ankštus vartus. Jie ankšti mums todėl, kad savo gyvenimą turime visuomet derinti su gal nemaloniais, bet kietais ir teisingais Evangelijos žodžiais. Jie ankšti, nes pro juos įeinama ne pateikiant išrašus iš parapijinių knygų, bet liudijant meilę, kuri moka džiaugtis ir tuo, kad dar daug bus išgelbėtų…