Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie šv. Grigalių Nazianzietį antros dalies santrauka.

Trečiadienio rytą porai valandų parvykęs iš Castelgandolfo į Vatikaną ir Pauliaus VI didžiojoje audiencijų salėje susitikęs su maldininkais, susirinkusiais į bendrąją audienciją, popiežius Benediktas XVI tęsė prieš savaitę pradėtą katechezę apie šv. Grigalių Nazianzietį. Prieš savaitę vykusioje bendrojoje audiencijoje pristatęs šio ketvirtojo amžiaus vyskupo figūrą, šį trečiadienį Popiežius kalbėjo apie jo mokymą, apie iki mūsų dienų išlikusį jo rašytinį palikimą – homilijas, kalbas, panegirikas, laiškus ir poeziją, taip pat apie jo pastangas, idant Bažnyčioje viešpatautų taika ir broliškas sutarimas.

Nazianzietis buvo santūrus žmogus. Visą gyvenimą stengėsi, kad viešpatautų taika erezijų ir nesutarimų draskomoje jo laikų Bažnyčioje. Evangelinio ry˛to kupinas stengėsi įveikti savo įgimtą kuklumą ir drąsiai skelbti tikėjimo tiesas. Jis veržėsi kuo arčiau Dievo, troško su juo susivienyti. Viename savo poezijos kūrinių jis rašė: „Audringoje gyvenimo jūroje, blaškomas atšiaurių vėjų, nieko kito netrokštu ir nieko taip nebranginu kaip Švenčiausiosios Trejybės šviesą, kurioje po gyvenimo vargų pailsėsiu“. Grigaliaus Nazianziečio kūryboje dažnai kalbama apie Švenčiausiąją Trejybę. Gindamas Nikėjos susirinkimo patvirtintą tikėjimo tiesą, Grigalius kitame savo kūrinyje rašė: „Yra tik vienas Dievas ir jam viskas priklauso – Tėvui, per Sūnų, Šventojoje Dvasioje“. Grigalius Nazianzietis taip pat išgarsėjo kaip tikėjimo tiesos apie Kristaus žmogiškąją prigimtį gynėjas. Norėdamas išganyti žmogų, Kristus prisiėmė visą žmogaus prigimtį. Polemizuodamas su savo amžininku Apolinaru, tvirtinusiu, jog Kristus, būdamas Dievas, neturėjo žmogaus sielos, Grigalius tvirtino, kad jei Kristus nebūtų turėjęs žmogaus sielos, nebūtų galėjęs ir jos išganyti. Kristus išganė visą žmogų, dėl to, kad jis pats buvo tapęs tikru žmogumi. Išganymo labiausiai reikėjo mūsų protingai ir nemirtingai sielai, mūsų protui, mūsų intelektui. Grigaliaus Nazianziečio kūryboje randame taip pat užuominą apie gerokai vėliau paskelbtą Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Mariją, pašauktą būti Išganytojo Motina, Dievas dar prieš jos gimimą nuplovė savo malone ir išvadavo ją iš gimtosios nuodėmės. Kitas dažnai Grigaliaus kūryboje pasikartojantis elementas – tai krikščionių artimo meilė ir tarpusavio solidarumas. Mes esame viena mūsų Viešpatyje,- rašo jis,- visi – turčiai ir vargšai, vergai ir laisvieji, sveikieji ir ligoniai, priklausome tam pačiam kūnui, kurio galva yra Kristus. Iš čia mūsų pareiga visi rūpintis visais. Jei esi sveikas ir turtingas, padėk sergančiam vargšui; jei stovi, padėk parpuolusiam; jei džiaugiesi, paguosk liūdintį. Galiausiai, baigdamas katechezę, popiežius Benediktas XVI taip pat priminė Grigaliaus Nazianziečio mokymą apie maldą. Maldoje mes viską matome Kristaus akimis; leidžiame nukristi mūsų kaukėms; pasineriame į Dievo tiesą ir meilę. (jm)