Vatikano Valstybės sekretoriaus kardinolo Tarcisio Bertone interviu apie šiuolaikines bažnytinio gyvenimo aktualijas.

Italijos Rimini kurorte, prie Adrijos jūros, šiomis dienomis vyksta italų katalikų judėjimo „Comunione e Liberazione“ kasmet vasarą rengiamas vadinamasis „Tautų draugystės mitingas“, kuriame iš krikščioniškų pozicijų diskutuojama politinėmis ir socialinėmis temomis, dalyvauja ne tik judėjimo nariai, bet taip pat Italijos politinio gyvenimo veikėjai, atstovaujantys beveik visoms dabartinės italų politikos stovykloms, kalbama ne tik apie Italijos ar Europos realijas, bet svarstomos ir globalinės temos, ypač kiek tai liečia taiką ir teisingumą visuomenių viduje ir tarptautinės bendruomenės santykiuose.

Kaip jau minėta mūsų laidose, šiemetinį „Comunione e Liberazione“ susitikimą atidarė Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone.

Mitingas man nuo seno pažįstamas ir pažįstamas iš labai arti,- sakė kardinolas Bertone ilgokame interviu, duotame Vatikano radijui šiemetinio „Comunione e Liberazione“ susitikimo atidarymo proga. Kardinolas sakė, kad jam jau keletą kartų yra tekę šiame kasmetiniame susitikime dalyvauti ir pasisakyti. Tačiau šiemet,- kalbėjo Vatikano radijui kardinolas Bertone,- į mitingą atvykau ne kaip privatus asmuo ir ne tik kaip katalikų Bažnyčios kardinolas, bet kaip Popiežius siųstas Vatikano Valstybės sekretorius. Nes juk puikiai žinome, kad Benediktas XVI ir, anksčiau, kardinolas Ratzingeris, labai domisi šiais kasmetiniais susitikimas, juos su dėmesiu seka.

Kardinolas Bertone priminė ką buvo kalbėjęs Mišių homilijoje šiemetinio mitingo atidarymo proga: Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje „Tikėjimas ir protas“ sako, jog svarbiausias buvimo žmogumi bruožas yra tiesos ieškojimas. Visi taip pat žinome šv. Augustino tvirtinimą, jog nieko kito labiau žmogus netrokšta kaip tiesos. Tiesos troškimas glūdi žmogaus prigimtyje ir pašaukime. Tiesos trokšta kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo rasės ar tikybos, nepriklausomai nuo kilmės ar išsilavinimo. Žmogaus prigimtis veržiasi į tiesą, nes tiesa žmogų praturtina, veda jį arčiau absoliuto. Ir tas įgimtas tiesos troškimas nesiriboja tik atsakymais į konkrečius žmogų kamuojančius klausimus, nesiriboja taip pat ir mokslo tiesomis, bet veržiasi į begalybę. Tad ir šiame susitikime, kuriam šiemet parinkta tiesos tema, kalbama apie tiesos absoliutumą, apie mūsų pastangas dalinių tiesų mozaikoje – tiesose apie žmogų ir apie visuomenę – matyti didžiąją tiesą, kuri siekia plačiau negu mūsų regėjimo akiratis.

Kardinolo Bertone homilijoje, sakytoje šiemetinio Rimini mitingo atidarymo proga, o taip pat ir popiežiaus Benedikto XVI sekmadienio vidudienio kalboje, paliesta gėrio ir blogio kovos tema. Ar šiandien dažnus išpuolius prieš Bažnyčią irgi galime vadinti šėtono darbu? Į tai kardinolas Bertone mūsų radijui atsakė:

Piktoji dvasia, kurią vadiname Šėtonu, deja, darbuojasi visą laiką. Žmogus yra nuolat puolamas ir turi nuolat gintis. Tačiau žmogus taip pat žino, jog gali pasikliauti Prisikėlusiuoju Nugalėtoju. Šiandien matome daugybę Piktosios dvasios puolimo ženklų. Gana prisiminti smurtą, kuris taip netikėtai prasiveržia ir prasiveržia tose aplinkose, kuriose turėtų viešpatauti meilė – šeimoje, religijų santykiuose. Religijos nuo pat pagrindų yra ir turi būti taikos kūrėjos, nes jos skelbia tą patį vieną Dievą.

Vatikano radijui duotame Vatikano Valstybės sekretoriaus interviu kalbėta taip pat apie kartais pasigirstančius siūlymus katalikų Bažnyčios statusą tarptautiniame gyvenime sulyginti su tuo, kurį turi nevyriausybinės organizacijos.

Tai absurdas,- sakė kardinolas Bertone. Gana pasižiūrėti į Bažnyčios istoriją, į jos pirmapradę tapatybę, į jos kaip tarptautinės teisės subjekto institucinį svorį, dėl kurio tarptautinės teisės ekspertai nekelia jokių abejonių.

Kardinolo Bertone taip pat klausta apie pastaruoju metu atsiradusius nesusipratimus santykiuose su Amnesty International, apie pastarosios užimtą poziciją dėl aborto, ypač išprievartavimo atveju.

Girdėjome pastarosiomis dienomis vėl iškeltą šią problemą,- kalbėjo kardinolas. Girdėjome taip pat Bažnyčios narių, vyrų ir moterų, vieningą nepritarimą tai nuomonei. Negalima siekiant pašalinti smurto padarinius imtis dar didesnio smurto, žmogžudystės. Net jei žmogaus gyvybė vos tik prasidėjusi, ji turi būti ginama kaip kiekviena kita žmogaus gyvybė, nes ji yra asmuo, jai priklauso žmogaus asmens kilnumas. Reikia ryžtingai kovoti su smurtu, su tais baisiais nusikaltimais prieš moteris, tačiau nevalia daryti dar didesnio blogio.

Pastaroji nekompromisinė Bažnyčios pozicija žiniasklaidoje nepopuliari. Gana pavartyti Europos šalių laikraščių puslapius, kad įsitikintume, jog neretai Bažnyčios vaizdas pateikiamas juodomis spalvomis. Kas tai – tik tam tikrų žurnalistų neišmanymas ar sąmoningas juodinimas?

Deja, labai dažnai susiduriame su iškreiptu Bažnyčios vaizdavimu,- atsakė kardinolas Tarcisio Bertone ir toliau kalbėjo naudodamas neseniai restauruotos Mikelandželo Paskutiniojo teismo freskos Siksto koplyčioje pavyzdį. Toje didingoje freskoje yra palikta nerestauruotų aprūkusių detalių, sugadintomis spalvomis, pajuodusių. Ir jei kas nors nukreiptų kamerą tik į tas pajuodusias detales, o nerodytų visos freskos spindesio, tai būtų sąmoningas falsifikavimas. Žinoma, ir tos pajuodusios detalės yra Siksto koplyčios freskos dalys, bet tai ne visa didinga freska. Taip pat ir Bažnyčia yra didysis Dievo šedevras, susidedantis iš vyrų ir moterų, jaunų ir senų, gyvenusių šlovingais praeities laikais ir gyvenančių šiandien, savo darbu prisidedančių prie to didžiojo gėrio, kurį Bažnyčia kuria ir skleidžia pasaulyje. Iš savo kaip Valstybės sekretoriaus patirties galiu paliudyti kaip dažnai atvyksta valstybių ir vyriausybių vadovai, dažnai nekrikščionys, ir pripažįsta koks svarbus Bažnyčios indėlis jų šalyse ir visame pasaulyje. Tad minėtieji iškreipti Bažnyčios vaizdavimai, nesvarbu – valingai ar nesąmoningai iškreipti, neatspindi tikro Bažnyčios vaizdo.

Kardinolo klausta apie jo kelionę į Peru, kur šiomis dienomis įvyko daug gyvybių nusinešęs ir daug materialinės žalos padaręs žemės drebėjimas.

Kardinolas Bertone keliaus į Peru, perduos popiežiaus Benedikto XVI užuojautos ir paguodos žodžius, nuveš taip pat ir Popiežiaus paaukotą pinigų sumą, skirtą vietinėms karitatyvinėms organizacijoms, globojančioms staiga pastogės netekusius žmones. Kardinolo kelionė į Peru buvo jau anksčiau suplanuota. Jis turėjo dalyvauti Peru Eucharistinio kongreso uždaryme ir šv. Rožės Limietės šventėje. Dabar kelionės programa pasikeitė.

Ir paskutinis klausimas apie taiką Artimuosiuose Rytuose. Kaip tik šiomis dienomis sukanka vieneri metai nuo pernai vykusio karo Libane.

Viena labiausiai skaudančių problemų ir Popiežiui, ir visai Bažnyčiai yra Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenių likimas. Tai ir Libanas, ir Šventoji Žemė, ir Gazos ruožas, ir Irakas, kur krikščionys bauginami ir persekiojami. Turime dėti visas įmanomas pastangas, kad Artimieji Rytai taptų saugiais namais ir krikščionims, ir visiems vietiniams gyventojams,- kalbėjo Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone ilgokame interviu, kuris buvo įrašytas Italijos Rimini mieste, kur šiomis dienomis vyksta kardinolo atidarytas italų katalikų organizacijos „Comunione e Liberazione“ surengtas kasmetinis Tautų draugystės mitingas.

* * *

Pabaigai dar keletas sakinių apie patį katalikų judėjimą „Comunione e Liberazione“, gimusį Italijoje, bet šiandien savo veiklą išplėtusį toli už Italijos ribų.

Katalikų judėjimo „Comunione e Liberazione“ genezė, kontekstas kuriame jis gimė ir jo vystymosi pirmieji etapai, tam tikra prasme atspindi bendrus Bažnyčios, o taip pat visos vakarietiškos kultūros pastarųjų dešimtmečių vingius. Šeštame ir septintame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose daugelyje šalių atsirado jaunimo judėjimai, protestuojantys prieš miesčionišką, sustabarėjusią kultūrą. Pasaulietinėje sferoje šie jaunimo judėjimai buvo įgavę ryškių marksistinių bruožų, buvo nukreipti prieš tuo metu dažnai linksniuojamą imperializmą, prieš vadinamuosius „buržuazinius“ papročius, ir panašiai. Tas jaunimo sujudimas neaplenkė ir Bažnyčios, tik, žinoma, Bažnyčioje jis reiškėsi atitinkamomis kitokiomis formomis.

Tą jaunimo entuziazmą, tą jaunimui būdingą revoliucingumą, gerai suvokė vienoje Milano mokykloje mokytoju dirbęs italas kunigas Luigi Giussani. Jau šeštojo dešimtmečio pradžioje jis subūrė grupę gimnazistų, kuri vėliau, ypač septintojo dešimtmečio pabaigoje išaugo į stambų katalikišką jaunimo judėjimą, pasivadinusį „Comunione e Liberazione“ vardu. Šiandien vien Italijoje šiam judėjimui priklauso daugiau 100 tūkstančių narių. Prieš daugiau kaip dešimtį metų jis pasiekė ir Lietuvą. Nepaisant jo tarptautinio paplitimo, visur jis vadinamas savo originaliu itališku vardu, „Comunione e Liberazione“, kuris, pažodžiui išvertus, reiškia „Bendrystė ir išvadavimas“, arba „bendravimas ir išsivadavimas“.

Italijoje, kur šis judėjimas gimė, kasmet rengiami didieji tarptautiniai judėjimo sąskrydžiai, vadinami tautų bičiulystės mitingais. Tai jau ilgą tradiciją turintys renginiai, kasmet vykstantys Rimini mieste, prie Adrijos jūros. Judėjimas Comunione e Liberazione Italijoje turi taip pat nemenką politinę įtaką. Buvę gimnazistai ir studentai, vėliau tapę politikais, kultūros veikėjais, įvairių sričių profesionalais nenutraukia ryšių su katalikiško jaunimo judėjimu, kuriame jie patys pirmą kartą išgyveno krikščionišką užsidegimą ir troškimą keisti pasaulį. (jm)