Aš atejau ižiebti žemeje ugnies ir taip noreciau, kad ji jau liepsnotu! Aš turiu
buti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!“
„Gal
manote, kad esu atejes atnešti žemei ramybes?! Ne, sakau jums, ne ramybes, o nesantarves.
Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidalije: trys prieš du ir du prieš
tris. Tevas stos prieš sunu, o sunus prieš teva, motina prieš dukteri, dukte
prieš motina; anyta prieš marcia, ir marti prieš anyta“. (Lk
12, 49-53)
MEILES LIEPSNA Mons. Adolfas Grušas:
Labiausiai
žmones megsta tokius pamokslininkus, kurie kalba gražiais žodžiais, bet neprovokuoja
klausytoju, visomis jegomis stengdamiesi neužgauti ju jausmu. Vis tiktai, skaitant
šio sekmadienio Evangelija, reiktu pripažinti, kad tokiu budu, ko gero, prasilenkiame
su paties Jezaus išsakytu troškimu. Aš atejau ižiebti žemeje ugnies
ir taip noreciau, kad ji jau liepsnotu!…
Viešpats Jezus suvokia,
kad Jo žemiškoji kelione arteja prie pabaigos: daugelis žmoniu nori išsivaduoti nuo
Jo išsakytu priekaištu, todel nebevaikšto su Juo ir stengiasi nebeklausyti Jo žodžiu,
taip, kaip tai ivyko su pranašu Jeremiju, kurio istorija girdime pirmajame Mišiu skaitinyje.
Iš
tiesu, žmones yra labai keisti: vietoje to, kad priimtu, kad ir nepatogia tiesa, jie
verciau užsikemša ausis ir žudo savo pranašus! Lukas šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje,
perduodamas Jezaus žodžius, iš tiesu aprašo ir tai, ka mate aplink save. Tuo metu
pirmieji persekiojimai jau beldesi i krikšcioniu duris, ir visi Kristaus sekejai išgyveno
nuolatine itampa, jausdami juos supancio pasaulio nenora priimti Evangelijos žinia.
Tada buvo ir atveju, kai krikšcionys verciau kesdavo savo šeimos nariu neapykanta,
bet neatsisakydavo tikejimo.
Evangelija atejo i pasauli, kaip prieštaravimo
ženklas ir pažymeta šiuo ženklu ji auga ir plinta. Galetume tai pavadinti nuolatine
Dievo ir žmogaus sandoros istorijoje drama… Dievas kalba, atsiveria, šypsosi žmogui,
o žmogus taria: „Ne, aciu, man to nereikia“. Atrodo, kad žmogui reikia laiko, kad
jis iš tiesu išmoktu buti žmogumi, kad jis bijosi, jog už tiesos pilnatves pažinima
tures užmoketi savo asmenine laisve. Todel ir Jezus, visu musu Gelbetojas, atstumiamas,
tikintis laisve apginti, atstumiant Išvaduotoja.
Mes esame mokiniai Viešpaties,
kuris sukelia pasidalijima, Dievo, kuris neleidžia mums likti isitikinusiems savo
teisumu, mieganciu musu drungname pamaldume. Jo karšti žodžiai ragina eiti pirmyn
ir degina musu širdis, taciau, jei mastome apie savo tikejima, budami nuoširdus, turetume
pripažinti, jog ugnies musu tikejime yra labai nedaug. Prisimenant praejusio sekmadienio
Evangelija, tikriausiai reiktu pasakyti, kad musu, Lietuvos Bažnycia stengiasi budeti
nakti, nevengdama kartais užsnusti…
Kuomet kalbama apie oficialiai save katalikais
pripažistanciuju procenta, kai kurie religinio gyvenimo kritikai prabyla apie inertiška
mase, kuri uoliai klauso „neimanomu“ hierarchijos išleidžiamu nuostatu, o visuomeneje
laisves vertybes gina tik keletas apsišvietusiu pasaulieciu. Sakyciau, kad viskas
yra kaip tik priešingai: dauguma žmoniu labai menkai suvokia savo krikšcioniškuma,
noriau laikydamiesi prietaringu savo susikurtu viziju, ir tik labai nedaug žmoniu
tikrai rimtai žiuri i sekima Evangelija bei išgyvena Jezaus buvima savyje.
Todel
butu labai teisinga paklausti visu ir paties saves: ar Kristaus meile dar degina musu
širdis? Ar mums skauda, jei mes neprisimename Jo? Ar kada nors norejome kalbetis apie
Ji su tais žmonemis, kurie yra šalia musu? Ar kada nors gyneme Ji diskusijoje? Ar
kada nors iš musu pasišaipe del musu isitikinimu? Ne?… Vadinasi, arba gyvename vienuolyne,
arba niekas iš šalies net nepastebi, kad esame krikšcionys…
Kai šventasis Ignacas,
Jezaus draugijos ikurejas, kuri tikrai galima pavadinti žmogumi, isimylejusiu Dieva,
siunte dvylika savo draugu i tuometini pasauli skelbti Evangelija, jiems išvykstant,
jis pasake: „Eikite ir uždekite pasauli“.
Uždegti pasauli Dievo meile… Tai
iš tiesu didinga, ir taip sunku…