Ketvirtadienį Romoje palaidotas Kazys Lozoraitis

Ketvirtadienio rytą Romoje vyko pirmadienį mirusio buvusio Lietuvos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino, anksčiau - ilgamečio Vatikano radijo lietuvių tarnybos bendradarbio Kazio Lozoraičio laidotuvės.

Iš pat ryto į Gemelli klinikos, kurioje ambasadorius mirė, šarvojimo salę susirinko būrelis Romos lietuvių. Atsisveikinimo liturgijai prie karsto vadovavo Romos lietuvių kapelionas kunigas Petras Šiurys. Jis taip pat vadovavo laidotuvių Mišioms, aukotoms Romos Santa Maria ai Monti parapijos, netoli Lozoraičių namų, bažnyčioje. Atsisveikinti su Kaziu Lozoraičiu susirinko šimtas, gal pusantro šimto, žmonių, ne tik lietuvių, bet taip pat italų, velionio ir Lozoraičių šeimos bičiulių. Lietuvos Respublikos vyriausybei atstovavo iš Lietuvos atvykęs užsienio reikalų viceministras Jaroslavas Neverovičius; tai pat ambasadoriai prie Šventojo Sosto ir Italijoje Algirdas Saudargas ir Šarūnas Adomavičius. Gedulingos Mišiose dalyvavęs Vatikano Valstybės sekretoriato atstovas perdavė velionio šeimai popiežiaus Benedikto XVI užuojautą.

Į laidotuvių Mišias susirinkusiems tartame trumpame žodyje, Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Algirdas Saudargas kalbėjo apie Kazį Lozoraitį žodžio tarnyboje. Pradžioje buvo Žodis. Tas, pas Dievą buvęs Žodis, apsigyveno tarp mūsų. Žinome šių Jono Evangelijos žodžių teologinę prasmę. Žodžius taria taip pat ir žmonės, vieni – lengvus, kurie tuoj pat nuskrenda tarsi paukščiai, kiti – svarius, kurie pasilieka. Lietuvos žodį ir Lietuvai duotą žodį, sovietinės okupacijos metais sergėjo užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos nariai, tarp jų – ir Kazys Lozoraitis. Vieno prezidento, vieno ministro pirmininko ir popiežiaus žodžio dėka, per visą okupacijos laikotarpį, iki pat nepriklausomybės atkūrimo išliko veikiančios trys Lietuvos atstovybės. Keitėsi prezidentai, karaliai ir popiežiai, tačiau žodis išliko. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, didžiosios valstybės neskubėjo jos pripažinti, bet, vėlgi, - turėjo laikytis kitados duoto žodžio. Šiandien Lietuva kalba savo balsu. Tačiau, lygiai taip pat ir šiandien privalome branginti ir sergėti tą pasaulio akivaizdoje tariamą ar duodamą žodį. Kazys Lozoraitis, kaip diplomatas, meistriškai išmanantis diplomatinės kalbos meną, tarnavo tam garbingam, turinio sklidinam Lietuvos žodžiui. (Tai buvo iš atminties cituojami žodžiai, kuriuos girdėjome ambasadoriaus Algirdo Saudargo sakytoje neilgoje kalboje).

Po pietų Kazys Lozoraitis palaidotas Romos Prima Porta kapinėse. Romoje jis palaidotas tik laikinai. Rudenį (tiksli data der nenustatyta) palaikai bus pervežti į Lietuvą, į Kauno Petrašiūnų kapines ir palaidoti greta tėvų ir brolio kapų.