Žolinės Mišios Castelgandolfo parapijos bažnyčioje

Popiežius Benediktas XVI trečiadienio rytą Castelgandolfo miestelio parapijos bažnyčioje aukojo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės Mišias. Jų metu Benediktas XVI ex promptu pasakė trumpą homiliją, kurios dabar kviečiame pasiklausyti:

* * *

Savo garsiajame veikale „Dievo miestas“, šv. Augustinas sako, jog žmogaus istorija, pasaulio istorija – tai dviejų meilių kova: meilės Dievui, net iki savęs išsižadėjimo, savęs paaukojimo, ir meilės sau pačiam, net iki Dievo niekinimo, neapykantos kitiems žmonėms. Tokią istorijos interpretaciją, kaip kovos tarp dviejų meilių, tarp meilės ir egoizmo, mums pateikia ir ką tik girdėtas skaitinys iš Apreiškimo Jonui knygos. Jame tas dvi meiles įkūnija dvi figūros – moteris ir slibinas.

Visų pirma matome galingą raudoną slibiną, rodantį stulbinančią savo jėgą be malonės, be meilės, visišką egoizmą ir smurtą. Tai laikais kai Jonas rašė Apokalipsę, jam slibinas įkūnijo antikrikščioniškus Romos imperatorius, nuo Nerono iki Domiciano. Jie turėjo neribotą valdžią. Romos imperijos karinė, politinė ir propagandinė galia buvo tokia didelė, kad lyginant su ja tikėjimas ir Bažnyčia buvo tarsi beginklė moteris, neturinti jokių šansų išlikti gyva ar, juo labiau, laimėti. Kas gi būtų galėjęs pasipriešinti tokiai, atrodė, visagalei galybei? O vis dėlto, žinome, kad nugalėjo beginklė moteris. Laimėjo ne egoizmas, ne neapykanta, bet meilė. Ir Romos imperija atsivėrė krikščionių tikėjimui.

Šventojo rašto žodžiai niekada nesiriboja tik savuoju istoriniu momentu. Tad ir slibinas simbolizuoja ne tik ano meto Bažnyčios persekiotojų antikrikščionišką valdžią, bet visas visų laikų antikrikščioniškas materialistines diktatūras. Tą valdžią, tą raudonojo slibino galią vėl matome praėjusio šimtmečio didžiosiose diktatūrose – nacizmo ir Stalino diktatūros turėjo visą valdžią, buvo įsiskverbusios į kiekvieną, kad siauriausią plyšį. Atrodė neįmanoma, kad tikėjimas galėtų išlikti gyvas valdant šitam galingam slibinui, besikėsinančiam praryti kūdikiu tapusį Dievą ir moterį, tai yra Bažnyčią. Tačiau iš tiesų ir čia galiausiai meilė pasirodė esanti galingesnė už neapykantą.

Taip pat ir šiandien tas slibinas kėsinasi kitais, naujais būdais. Matome jį materialistinėse ideologijose, kurios mums sako: absurdiška galvoti apie Dievą; absurdiška laikytis Dievo įsakymų; tai tik praeities atgyvenos. Gyventi verta tik sau patiems. Pasiimti iš trumpo gyvenimo viską, ką įmanoma pasiimti. Svarbus tik vartojimas, egoizmas, pramogos. Tik tai yra gyvenimas. Tik šitaip turime gyventi. Ir vėl imame galvoti, kad neįmanoma atsispirti tokiai šiandien viešpataujančiai mąstysenai, jos propagandinei jėgai. Atrodo, jog šiandien neįmanoma galvoti apie Dievą, kuris sutvėrė žmogų, kuris tapo kūdikiu ir kuris yra tikrasis pasaulio valdovas. Ir šiandien atrodo, kad neįmanoma slibino nugalėti. Tačiau ir šiandien tikra ir tai, jog Dievas yra galingesnis už slibiną, kad nugali meilė, o ne egoizmas.

Lig šiol kalbėję apie įvairias slibino istorines konfigūracijas, dabar pakalbėkime apie kitą Apreiškimo Jonui knygos figūrą – apie saule apsisiautusią moterį, po kurios kojomis – mėnulis, o ant galvos – dvylikos žvaigždžių vainikas. Tai irgi iš daugelio dimensijų susidedantis paveikslas. Pirmoji jo reikšmė, be jokios abejonės, yra ta, kad tai Mergelė Marija, apsisiautusi Dievo šlove. Ji gyvena Dieve, apgaubta ir pripildyta Dievo šviesos. Virš jos galvos – dvylika žvaigždžių, tai yra dvylika Izraelio giminių, vis Dievo tauta, visa šventųjų bendrija. Po kojomis – mėnulis, mirties ir mirtingumo simbolis. Marija jau nepavaldi mirčiai. Ji apsivilkusi gyvybe. Ji su kūnu ir siela paimta į Dievo garbę. Mirtį įveikusi ir paimta į Dievo garbę, ji mums sako: Drąsos! Meilė nugalės! Gyvendama žemėje sakiau – štai, aš, Viešpaties tarnaitė. Mano gyvenimas buvo savęs aukojimas Dievui ir artimui. Ir tas tarnavimo kupinas gyvenimas tapo tikruoju gyvenimu. Pasitikėkite! Turėkite drąsos šitaip gyventi ir priešintis slibino bauginimams! Tai pirmoji Apokalipsės moters interpretacija. Tos moters, kurioje atpažįstame Mariją. „Moteris, apsisiautusi saule“ – tai didysis meilės pergalės, gėrio pergalės, Dievo pergalės ženklas. Tai didysis paguodos ženklas.

Tačiau ta moteris, kuri kenčia, kuri turi bėgti ir slėptis, kurgi gimdo skausme, tai ir Bažnyčia; visais laikais keliaujanti Bažnyčia. Kiekvienai žmonių kartai ji gimdo Kristų, dideliame skausme dovanoja jį kenčiančiam pasauliui. Per visus am˛ius slibino persekiojama, ji gyvena tarsi dykumoje. Tačiau Dievo tauta, Bažnyčia, visais laikais taip pat gyvena Dievo šviesoje. Ją maitina Dievas savimi pačiu, Eucharistijos duona. Visuose varguose, visose situacijose, kurias amžiams bėgant teko išgyventi, įvairiose pasaulio šalyse, kenčianti Bažnyčia galiausiai laimi. Dievo artumas, Dievo meilės tikrumas, įveikia visas neapykantos ir egoizmo ideologijas.

Ir šiandien matome slibiną, kuris nori praryti kūdikiu tapusį Dievą. Tačiau nereikia bijoti. Kova jau laimėta. Ir šiandien tas silpnas Dievas yra stirus; jis yra tikra stiprybė. Taip pat ir Marijos Ėmimo į Dangų šventė yra raginimas pasitikėti Dievu, yra raginimas sekti Marijos pavyzdžiu. Ji tarė: Štai, aš, Viešpaties tarnaitė; štai, aš padarysiu viską, ko Viešpats norės. Tai pamoka mums. Tai raginimas eiti šituo keliu, ne imti viską iš gyvenimo, bet duoti gyvenimą. Kas eidamas meilės keliu save atiduoda, tas nieko nepraranda, bet atranda tikrą gyvenimą.

Kelkime akis į Dangun Paimtąją Mariją! Ji tepadaro drąsesnį mūsų tikėjimą. Džiaukimės, nes Dievas laimi. Tikėjimas, nors iš šalies žiūrint silpnas, iš tiesų yra tikroji stiprybė. Meilė yra stipresnė už neapykantą. Tarkime drauge su Elzbieta: Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų. Drauge su visa Bažnyčia tave meldžiame: Šventoji Marija, melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.