Antradienį, rugpjūčio 14-ąją, Mergelės Marijos Dangun Ėmimo iškilmės išvakarėse, Bažnyčios
liturginis kalendorius mini kankinį šv. Maksimilijoną Kolbe.
Šv. Maksimilijonas
Kolbe gimė 1894 metų sausio 8 dieną Lenkijos Zdunska Wola miestelyje religingoje katalikiškoje
šeimoje. Buvo pakrikštytas Raimundo vardu, o Maksimilijono vardą priėmė 1910 metais
įstojęs į Pranciškonų Konventualų ordiną. Nuo 1912 iki 1918 metų studijavo Romoje.
Baigęs studijas, Romoje priėmė kunigystės šventimus. Kaip prisipažino pats šventasis,
jo gyvenimo kelią nulėmė paauglystėje turėtas regėjimas. Jis regėjo Švč. Mergelę Mariją,
laikiusią rankose dvi karūnas: vieną baltą, kitą raudoną. Jam buvo paaiškinta, kad
baltoji karūna reiškia skaistybę, o raudonoji - kankinystę. Paklaustas, ar nenorėtų
bent vienos karūnos, jis atsakė norįs jų abiejų. Nuo tada jis pradėjo rengtis būsimai
kankinystei
Grįžęs iš Romos 1919 metais, Lenkijoje ir kituose kraštuose labai
uoliai diegė Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos kultą, nuo 1930 metų šešerius metus
praleido apaštalaudamas Japonijoje. Vokietijos naciams okupavus Lenkiją, 1941 metais
tėvas Kolbe buvo suimtas ir tų pačių metų gegužės mėnesį uždarytas į Auschwitzo koncentracijos
stovyklą. Tėvas Maksimilijonas Kolbe tapo kaliniu numeris 16670. Verčiamas dirbti
sunkiausius darbus, kantriai kentė pažeminimus, pasityčiojimus ir visokius nepriteklius,
kurių buvo kupinas kalinio gyvenimas nacių konclageryje. Kai 1941 metų liepos paskutiniąją
dieną trys kaliniai pabėgo iš lagerio, buvo nustatyta, kad vienas pabėgusiųjų buvo
ir iš 14 bloko, kuriam buvo priskirtas tėvas Kolbe. Konclagerio viršininko sprendimu
už vieną pabėgusį dešimt to bloko kalinių buvo pasmerkti myriop bado bunkeryje. Tėvas
Kolbe nebuvo įtrauktas į tą sąrašą, bet pasisiūlė mirti už kitą kalinį - Franciszeką
Gajowniczeką. Konclagerio viršininkas leido. Franciszekas Gajowniczekas liko gyvas,
perėjęs Auschwitzo pragarą jis sulaukė išvadavimo dienos, taip pat dar turėjo laimės
dalyvauti tėvo Kolbe beatifikacijos ir kanonizacijos iškilmėse. Jis visuomet buvo
dėkingas savo gelbėtojui bei plačiai skelbė jo herojišką artimo meilės poelgį iki
pat mirties. Franciszekas Gajowniczekas mirė 1995 metų kovo 13 dieną, sulaukęs 95
metų, praėjus 53 metams nuo anos dienos, kai tėvas Kolbe pasisiūlė už jį numirti bado
bunkeryje.
Tėvas Maksimilijonas Kolbe bene ilgiausiai iš visų kalinių, dvi
savaites, ištvėręs bado bunkeryje, 1941 metų rugpjūčio 14 dieną buvo nužudytas suleidus
nuodų injekciją. Jo kūnas buvo sudegintas lagerio krematoriume, o pelenai išbarstyti.
Popiežius Paulius VI, 1971 metais kunigą Maksimilijoną Kolbe paskelbė palaimintuoju,
o 1982-aisiais, jau popiežius Jonas Paulius II, jį kanonizavo.
Maksimilijonas
Kolbe į altorių garbę buvo iškeltas ne tik dėl kankinystės. Šventumo vainiko jis nusipelnė
jau per savo neilgą gyvenimą. Vienas svarbiausių jo nuveiktų darbų, yra lig šiol klestintis
Mergelės Marijos kultą platinantis kunigų ir pasauliečių katalikų judėjimas - vadinamieji
Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos riteriai. Tėvas Kolbe prieš karą įkūrė du stambius
pranciškonų konventualų ir Nekaltai Pradėtosios garbinimo centrus: vienas jų yra Lenkijoje
- Niepakalanow (kuris lenkiškai reiškia Nekaltai Pradėtosios miestelį), kitas Japonijoje,
prie Nagasakio. Pastarojo centro japoniškas pavadinimas irgi kartoja Marijos vardą.
Ir šiandien tame centre Japonijoje dirba pranciškonai, o pastatas stebuklingai liko
beveik nepaliestas amerikiečiams ant Nagasakio numetus atominę bombą. (jm)