Šventasis Laurynas, diakonas kankinys

Šį penktadienį, rugpjūčio 10 dieną, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje buvo minimas trečiojo krikščionybės amžiaus kankinys diakonas šventasis Laurynas. Jis buvo nukankintas 258 metais, valdant imperatoriui Valerianui. Trumpų, bet sistemingų ir žiaurių persekiojimų aukomis kartu su Laurynu tapo visa tuometinė Romos Bažnyčios vadovybė. 258 metų rugpjūčio 7-ąją buvo nužudytas popiežius Sikstas II su keliais kunigais ir diakonais. Laurynas irgi priklausė tuometinei Romos dvasininkijai. Jis netgi buvo arkidiakonas, tai yra visų diakonų vyresnysis. Kaip žinoma, pirmaisiais Bažnyčios amžiais diakonams buvo patikėtas bendruomenės nuosavybės administravimas, labdara, rūpinimasis ligoniais ir našlaičiais. Kaip teigia tradicija, suėmus popiežių Sikstą, Laurynas suprato, jog didelis pavojus gresia visai bendruomenei. O kadangi jam buvo patikėti Romos krikščionių suaukoti pinigai, dėl to jis susikvietė savo globojamus vargšus ir jiems išdalino visas bendruomenės lėšas. Po trijų dienų, rugpjūčio 10-ąją, imperatoriaus Valeriano valdininkai surado ir diakoną Lauryną. Nors Romos krikščionių bendruomenė anaiptol nebuvo turtinga, vis dėlto, tarp miesto gyventojų sklandė gandai apie didžiulius krikščionių turtus. Tad tardymo metu iš Lauryno ir buvo reikalaujama pasakyti kur paslėpti tie turtai. Sakoma, kad paties imperatoriaus akivaizdoje Laurynas parodęs į Romos varguomenę ir pasakęs: “Štai mūsų turtai; kasdien jų vis daugiau turime”. Valerianas tokį atsakymą palaikė įžūliu akibrokštu ir įsakė Lauryną žiauriai nukankinti. Diakonas Laurynas buvo gyvas sudegintas pririštas prie metalinių grotų.

Nukankinto diakono Lauryno kūnas buvo palaidotas Vero lauke, netoli Romos miestą juosiančių sienų, prie kelio vedančio į pietryčius. Vėliau toje vietoje buvo pastatyta šv. Laurynui dedikuota bazilika, o greta jos dar vėliau išaugo iki mūsų laikų dar naudojamos kapinės.

Pasak padavimo, prieš mirtį Laurynas paprašęs budelių, kad jam leistų minutėlę pasimelsti už Romos miestą. Ir iš tiesų, Romoje diakonas Laurynas yra labai populiarus šventasis. Romos mieste yra trys dešimtys jam dedikuotų bažnyčių ir koplyčių, tai yra, daugiau negu tarkim šventiesiems Petrui ir Pauliui, kurie yra pagrindiniai Romos šventieji.

Lauryno kultas labai giliai įaugęs į liaudies pamaldumo tradiciją ir į folklorą. Rugpjūčio vidury vakarais danguje matomas “krentančių žvaigždžių” reiškinys vadinamas “Lauryno ašaromis”, o rugpjūčio 10-oji laikoma paskutine karšta vasaros diena, ir iškęsti Lauryno karštį, reiškia sulaukti rugpjūčio antroje pusėje prasidedančio atvėsimo. Tiesą sakant, šiemetinei vasarai šis posakis nelabai tinka, nes lig šio buvo palyginti švelnūs orai, o šį penktadienį, Lauryno šventės dieną, buvo debesuota ir lijo. (jm)