Kaip užsiminta Popiežiaus kalboje sekmadienio vidudienį, šį pirmadienį, rugpjūčio
6-ąją, Kristaus Atsimainymo liturginės šventės dieną, sukako 29 metai nuo popiežiaus
Pauliaus VI mirties. Popiežius Paulius VI, Giovanni Battista Montini mirė Castelgandolfo
vasaros rezidencijoje 1978-ųjų rugpjūčio 6-ąją.
Paulius VI Bažnyčią valdė 15
metų ir pusantro mėnesio, nuo 1963 birželio 21-osios iki 1978 rugpjūčio 6-osios. Jis
buvo dvasingas ganytojas, įžvalgus intelektualas ir subtilus diplomatas. Giovanni
Battista Monti, gimęs devynioliktojo amžiaus pabaigoje Šiaurės Italijoje, didelę dalį
savo kunigiško gyvenimo praleido Vatikane. Daug metų buvo įtakingas Valstybės sekretoriato
pareigūnas. Tik pačioje Pijaus XII pontifikato pabaigoje buvo paskirtas Milano arkivyskupu.
Kardinolu jį paskyrė jau popiežius Jonas XXIII. Po kelerių metų vadovavimo šventojo
Ambraziejaus vyskupijai, vėl grįžo į Vatikaną jau kaip visos Bažnyčios ganytojas.
Pauliaus VI pontifikato metu įvyko keletas lemtingų posūkių Bažnyčios gyvenime. Būtent
popiežiui Pauliui VI teko tęsti ir užbaigti jo pirmtako popiežiaus Jono XXIII pradėtą
Vatikano II Susirinkimą. Vienas pagrindinių Pauliaus VI pontifikato bruožų buvo kokybiškai
naujo dialogo su pasaulietine kultūra paieškos. Tai nebuvo lengvas uždavinys, nes
reikėjo ieškoti tokių dialogo formų, kad krikščionybė, neatsisakydama savo principinių
nuostatų, galėtų susikalbėti su modernistinėje aplinkoje susiformavusia ir ryškių
antikrikščioniškumo bruožų turinčia kultūra. Pauliaus VI pontifikato metais Šv. Sostas
plačiai įsijungė į tarptautinės bendruomenės gyvenimą, rūpindamasis žmogaus teisių
ir žmogaus asmens orumo gynyba, stengdamasis laimėti pripažinimą katalikų bendruomenėms
net ir tuo metu komunistų valdytose šalyse. Reikia prisiminti taip pat Pauliaus VI
pontifikato metais atsiradusią naują popiežiaus apaštalavimo formą - apaštalines keliones,
kurias vėliau išplėtojo Jonas Paulius II, o dabar tęsia Benediktas XVI.
Šį
pirmadienį, rugpjūčio 6-ąją, taip pat sukako 43 metai nuo Pauliaus VI programinės
enciklikos “Ecclesiam Suam” paskelbimo. Enciklikoje, tarsi reziumuodamas viso Vatikano
II Susirinkimo mokymą, Paulius VI skelbė, jog Susirinkimu pradėtas Bažnyčios atsinaujinimo
procesas negali būti projektuotas tik į Bažnyčios vidų, tik į jos struktūras, bet
Bažnyčia turi būti atsakinga už visą pasaulį. Tai pranašiška ir kartu labai sudėtinga
misija. Juk jau ir tuo metu, prieš keturis dešimtmečius, pasaulietinės kultūros sekuliarizacijos
procesas buvo toli pažengęs. Tačiau Paulius VI puikiai suvokė situaciją ir krikščioniškąją
žinią šiuolaikiniam pasauliui siūlė ne kaip neginčijamą doktriną, bet kaip dialogo
argumentą. Krikščionys tiki tuo ką skelbia, neabejoja Kristaus Evangelija, ir tuo
pat metu į netikinčiuosius žiūri ne kaip į privalančius priimti skelbimą, bet kaip
į pašnekovus, turinčius savo argumentus ir nuomones. Krikščionybės dialogiškumo iškėlimas
dar labiau svarbus šiandien, kai visai kitame istoriniame ir kultūriniame kontekste
matome kultūrų ir civilizacijų konflikto pavojų. (jm)