Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pareigūnas prelatas Matthias Tuerk apie prieš porą savaičių paskelbtą Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumentą dėl Bažnyčios sampratos.

Praėjus dviem savaitėms nuo Tikėjimo mokymo kongregacijos „Atsakymų į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus“ paskelbimo, praėjus jų sukeltai komentarų bangai ir atvėsus gana aistringoms reakcijoms į minėtą dokumentą, Vatikano radijui duotame interviu naują tiek paties dokumento, tiek reakcijų analizę pateikia Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pareigūnas prelatas Matthias Tuerk, dirbantis Tarybos Vakarų skyriuje, kuruojančiame katalikų Bažnyčios santykius su reformacijos Bažnyčiomis.

Greta karštų reakcijų, kuriomis, ypač vokiečių kalbos šalyse, buvo reiškiamas nusivylimas arba net atspindėjo tam tikrą susierzinimą, būta ir pasvertų bei nuosakių reakcijų, visų pirma iš anglų kalbos bendruomenių, kurios suprato dokumentą kaip stimulą nesusipratimų ekumenizmo kelyje aiškinimuisi. Visos neigiamos reakcijos iš esmės lietė tik vieną dalyką – dokumente pateiktą Vatikano II Susirinkimo mokymo interpretaciją, pasak kurios, ten, kur nėra apaštališkos įpėdinystės, kur pilnutinai neišlaikytas Eucharistijos slėpinys, ten nėra ir „Bažnyčios“ siaurąja prasme. Dokumento tikslas nebuvo tvirtinti, kad protestantiškos Bažnyčios nėra „Bažnyčios“ plačiąja prasme, bet, kaip po dokumento paskelbimo paaiškino kardinolas Kasperas, jos nėra Bažnyčios ta prasme, kuria katalikų Bažnyčia save suvokia kaip „Bažnyčią“.

Protestantų bendruomenės turi suprasti, kad ekumeniniame dialoge svarbūs ne tik teologiniai argumentai, bet taip pat tie struktūriniai ir instituciniai elementai, be kurių neįmanoma visiška ir regima Bažnyčios vienybė, kad ekumenizmas turi siekti ne tik tikėjimo vienybės, bet taip pat sakramentinio gyvenimo vienybės ir vieningos kunigystės sampratos.

Į Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumentą palankiau reagavo Jungtinių Amerikos Valstijų liuteronai, metodistai ir anglikonai. Pasak Jungtinių Valstijų liuteronų bendruomenių vadovo vyskupo Marko Hansono, dokumentas nekvestionuoja Vatikano II Susirinkimo mokymo, jog Šventoji Dvasia ir vadinamosiomis atsiskyrusiomis bendruomenėmis naudojais kaip išganymo įrankiais. Anglijos metodistų atstovas Geoffrey Wainwright mano, kad Kongregacijos dokumentas visų pirma turi būti priimtas kaip raginimas ekumenizmo judėjime didesnį dėmesį skirti klausimui „kas yra Bažnyčia?“. Jis taip pat kritikuoja išankstinį neigiamą nusistatymą, kuriuo vadovavosi daugumo žiniasklaidos komentarų. Ekumenizmo ekspertas anglikonų vyskupas John Baycroft sakė, kad dokumentas turėtų būti suprantamas visų pirma kaip katalikų pozicijos patikslinimas, ypač kiek tai liečia popiežiaus vaidmenį visuotinės Bažnyčios vienybei.

Šiuo metu Vatikane yra, ypač jei galvojame apie galvojame apie katalikų ir liuteronų dialogą, labai palanki asmenų konjunktūra. Popiežius ir Krikščionių vienybės tarybos pirmininkas yra teologai kilę iš Vokietijos, iš „reformacijos tėvynės“. Abu yra aukšto lygio teologijos ekspertai, abu yra labai gerai susipažinę su protestantų Bažnyčiomis ir asmeniškai pažįsta daugelį jų vadovų. Abu nuo seno dalyvauja ekumeniniame dialoge. Tad visiškai pagrįstai galime tikėtis, kad šita „konjunktūra“ duos naują postūmį katalikų ir liuteronų dialogui.

Pasižvalgę į praeitį, matome, kad dabartiniai katalikų ir liuteronų santykiai yra patys geriausi per visus penkis amžius praėjusius nuo reformacijos laikų. Per paskutiniuosius keletą metų ne kartą buvo kalbėta ir kartota, jog katalikų Bažnyčios pasiryžimas dalyvauti ekumeniniame judėjime yra neatšaukiamas. Mums, katalikams, kaip kitados yra pasakęs popiežius Jonas Paulius II, jau pats „katalikiškumas“ savaime reiškia ir „ekumeniškumą“. Dėl šito nieks neturėtų abejoti. Diskusijos tomis temomis, kuriomis nesutariama, turi būti korektiškos ir visuomet turi remtis tuo bendrumu, kuris mus jau jungia, ir tuo konsensusu, kuris jau buvo pasiektas pastaraisiais ekumeninio dialogo dešimtmečiais. Tačiau dialogas visada turi būti konkretus. Geras „ekumenistas“ yra tas, kuris gerai išmano savo tikėjimą ir pagal jį gyvena, kuris stengiasi autentiškai išgyvento savo tikėjimo patirtimi dalytis ir su kitais krikščionimis. Šitaip ekumenizmas auga ir „iš viršaus“, ir „iš apačios“; ir iš Dievo, ir iš žmonių; ir teologų, ir paprastų nuoširdžiai besimeldžiančių žmonių dėka,- kalbėjo Vatikano radijui Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pareigūnas prelatas Matthias Tuerk. (jm)